Vidinis monologas

Kalbu su pilkais žemės paukščiais

pakirptais sparnais, uodegom

be teisės skraidyt, raižyt dangų

be teisės kartais išnykti, keliom valandom

Esu išsibarsčius mozaika

trupiniai dulkėto kelio griovy

prausiuosi lietum ant šalto asfalto

skęstu ryto rūką perdūrusiam spinduly

Nemoku savęs sustabdyti

nemoku ištarti ,,gana"

moku neatitaisomai klysti

pastebėjau, jog tai tampa mada

Ginuosi nuo šito pasaulio

dviem rankom,- tik tiek teturiu

pasimetu kartais, ką saugot reikėtų

mane, ar jus?

- - -

Šiek tiek ne to - tai šį tą reiškia.

Kai pokalbiai pasisuka apie tai, kad nepagalvotum.

Įsivaizduoju, kur tada dingstu.

Jeigu verkiat visi, manau, kad nedingčiau aš.

O, gerai, vadinas aš normali.

Geri norai, pavirtę į masinį cirką, yra nesveika.

Dar yra vietų. Ir kokios jų kainos.

Aš žinau tiesą, ji pradeda patikti; o ne.

Šiemet per NIEKUR nereikia savos fantazijos.

Mes beviltiški atvejai

Aš negaliu nustot

Aš negaliu sustot

Negaliu išmokt

Gyvent atvirkščiai

Kai tu iškvėpi – įkvėpti.

Širdis neįpranta

Mušti ritmo kitaip

Iki skausmo ilgiuos

Naktimis tave šaukiuos

Bet išgirsta mano verksmą tik rytas.

Kas valandą

Tyliai numirštu

Ir vėlei prisikeliu

Prisuku laikrodį iš naujo

Iš naujo pažemintojo giesmę kartoju.

Man negana

Galimybė manęs

Galimybė tavęs

Viskas, kas ilga

Nesibaigia dabar

Bet netrunka ir amžius.

Širdžiai sustoti

Tereikia akimirkos

Pasakyk, kai išgirsi

Jos rėkiamą tylą

Pasakyk, kai išgirsi

Kuomet aš nieko nebesakau.

Šitas oras vadinasi melancholija

Rašyti ar nerašyti

klausiu savęs kasdieną

rašydama naują žodį

užpildydama posmą dar vieną.

Tarp to, kuom neina dalintis

tarp to, ko neina turėt

aš ieškau prasmės gyventi

ieškau sau vietos stovėt.

Viskas gerai

tik tyliai aš mirštu

krentu, tarsi rudenio lapas

ant tavo pirštų.

Juodosios plunksnos romansas

Kai man įkyriai nesimiega naktim,

aš švelniai ranka glamonėju rašiklį,

ir klausausi pasąmonės priekaištų,

kad pirštai ne tavo kūnu bėgioja.

Klausausi vidinio šauksmo, -

Kaip kraujagyslės tavo vardą linksniuoja.

Įsimenu šios dainos žodžius -

jos motyvas man – gražiausia melodija.

Buvau tuščias, paliktas ant stalo lapas.

Dabar esu vergė, išplakta juodų parkerio žodžių.

Įbrėžimais išmarginta oda didžiuojuosi,

Mėgaujuos tavo įspausta emocija.

Nepalikai lape vietos,

nepalikai many vietos,

tu pavogei norą pakilti -

išrašei rašalą,

nutrenkei plunksną,

pametei mintį.

Telikau paguldyta ant stalo,

nepridengta apgailėtina skiaute šąlu,

sudėlioto, tvarkingo ketureilio pavidalu.

Keturios valandos ryto

Aš nežinau, iš kur tiek žaismo

aš nežinau, iš kur tiek geismo

veide paslėptos charizmos

tarsi nevaldomas mechanizmas

aš tyliai pakylu, skrendu --

kvėpuodama lyg už du.

Pasitinku aistrą nebyliai

ji tingiai peržengia slenkstį

susirango pašonei

dainuoja man lopšinę

garsiai, rėksmingai

-- ji traukia mane per dantį.

Ką daryt, kai naktį nori matyt
beprotiškai laukiu sniego
galva pasiilgo miego
kūnas ruošiasi viską išklausyt
rankos nešyla,kambariai nešyla
siela nutyla.

Norėčiau, kad būtum ne čia

Man nereikėjo
Rugsėjo pažadėto aukso
Man nereikėjo.





Atsiųsk, man, dieve
Šaltą upės srovę
Ir nenumesk man šapo įsikibt
Kad pajusčiau
Vėsinančią tikrovę
Atsiųsk ledinio vėjo gūsį
Ir vieškely parodyk,
Į kurią man pusę sukti
Kad nenueičiau šildančių namų keliu.
Nuvesk, kur kryžkelės klaidina žmones
Kur akmenys kauksmais žvaigždėtojo rugpjūčio
Mėnulį baltąjį pažadina
Kur tiltas baigias jūros vidury
Kada nuo paskutinio liepto į gelmes nušoka
Kadais pirmi pasauly buvę.

Visi prašo nuomonės, aš prašau kritikos

Visad norėjau surast ir sudėti

talentingus žmones, ir nelabai

į vieną

Norėjau visad guosti lapkritį

išlydėjusį spalį auksinį

palaidotą po purvu gatviniu

Apverkdavau rytmečio tirštą rūką

matydavau,

kaip jame pasislėpę žaidžia vaikai

Paleisdavau iš akių

žmones

iš atminties

neišleisdavau jų

Man buvo ramu

mėgautis įmantriu aromatu

sielos

kūno

- -

Mano dienos

prarado kvapą

šiandien kasam lapkričiui kapą.

Pasikartojimai

Kai dūmas keičia dūmą
skaisti ugnis gesina nakties tamsą
palieku kūną, išeinu takais,
numindžiotais kančių
nebėra nieko, nieks nepasiliko,
kuom pasitikėt galiu.
Ir žodžiai liejasi
lyg pilstau lietų iš delnų į delnus,
lyg užpildau tylą tavo mintyse.
Lyg vėl kaltai nuleidžiu galvą
ir stoju atsakyti už savas klaidas;
žiūriu į vėją
pagaunu nuotrūpas laikų
kada mes dviese skaitėm
viską viens kitam iš lūpų -
jie grįžo, jie sugrįžo pas mane,
vien tam, kad žlugdančiai primintų vėl tave.
Primintų mus ir mūsų miestą,
namus, kurių mes nepastatėm,
laiptus, kurie į rojų vedė.
Primintų, kaip kaltai aistra
kuteno pirštų galiukus,
kaip kasryt girdėjau
nuosprendį "aš myliu",
ir kaip grįžtu į šiandien,
kada beprasmiškai, su dideliu skausmu aš tyliu.
Užmerkt akis visad lengviau,
negu atverti uždarytą širdį.
Lengviau išėjus užrakint duris,
negu palikt pravertą plyšį.
Lengviau, negu sugrįžti.

Viskas išeina garsu

Pusė trijų

ir aš nemiegu

galvą į taktą linguoju

žvaigždes dar kart perskaičiuoju

jos vietoj, nedingo

tik vietoj tavo veido aistringo - 

tuščia praraja,

nutrūkus styga.

Pagalvė pasidarė per kieta

verčiuos ant šono

atsitrenkiu į tylią sieną

į tvirtą tavo rankomis statyt mūrą,

užrakinusį vartus į kiemą,

tik paslapčia pro juos praleidusį amūrą - - 

vėliau, pametęs raktą,

jis niekada nerado išėjimo

ir trypdamas su koja, į taktą pianino

pyko, ant jam trukdančio

likimo;

Tu juo tiki?

- kai to paklausiu - tik tyli.

Juk aš žinau - 

užverta burna

sukąstos lūpos

ir etatinė tavo meilužė tyla - 

neatsitraukia nė minutei

o tu bukai vis tikini - 

"gerai, viskas gerai"

kada gera gi gali būti,

kai tarpe tavo žodžių

ir skambesį garsų užmiršti spėju

ir, vis dar, neatsitokėju

gerai? ar buvo? nejutau

per naktį, viską, ką suvaidinai

aš pamiršau.

Kai nusisukus nuėjau

o tu likai tuščiai stovėti

nemėginai ir vytis, nors to nesitikėjau

bet ko verti tie žodžiai, pažadai

kai supa mudu brangesni daiktai.

Ir skęstu cigaretės dūme,

jame paskandinu

iš akių nedingstantį tavo kūną.

Nesugrįžai

Būdavo dienos
ir būdavo naktys
su pamestais rytais,
vakarais.
Būdavo lietūs
ir išverktos akys
ir aidintis šauksmas,
tuščiais laukais.
Būdavo saulė
ir džiaugsmo minutės
su dideliu šypsniu,
su aukso kvapu.
Būdavo laikas,
nors niekas nesakė -
dabar tave myliu
dabar čia esu,
kada žmonės plaukė,
o aš tiktai tyliai
ėjau pasikart
po laukiniu medžiu.

Naktigonė

Kur laimę suradai?

Kur rytais pabėgdavai

sekdamas nykstančios tamsos pėdas?

Kada man patapai

neperskaitoma paslaptis

liūtis,

pabėgus, pasibaigus greit

kaip ir atėjus.

Tik keistumas belikęs

tarsi sapnas išnykęs

ir tušti, sukuisti patalai.

Kada kėlės namai, tuščios gatvės prabudo,

vaizdų nuotrūpos iš mano pasąmonės išsprūdo -

prikėliau tave

savoje atminty.

Akimis lydėjau,

nepabėk.

Šnibždėjau -

būsiu tavo fėja;

bet niekados nesugrįžai.

Likau nebyli

Jeigu manęs paklaustų, koks buvo jausmas jį sutikti, atsakyčiau:

lyg tyliai užsiveržti šilkinę kilpą ant kaklo;

lyg prieš naktį nusirengti visus drabužius.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį mylėti, atsakyčiau:

lyg iš lėto skandintis beribėje jūroje;

lyg palikti ant kranto vienai, išduotai dangaus.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį paleisti, atsakyčiau:

lyg išsižadėti dalelės savęs;

lyg niekad nebesulaukti ryto.

Kapt kapt kapt

Tušti namai ir pajuodę pakampės
Per tuščią lagūną tempi savo naštą
Elgetos, rankas iškėlę, laiko savo kančią
Paukščiai migruoja, kur gali rasti sau antrą.

Skaičiuoju iškirsto miško kelmus,
Ant kurių vilkai augina savo vaikus
Eilinis praeivis, kai šaukiu, apsimeta kurčiu.
Bet atsisukęs, perduria mane savo žvilgsnio iečiu.

papildymai

Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti saulę
Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti
Nelieka laiko išbėgti laukan
Nelieka laiko išbėgti
Nelieka laiko
Nelieka
nieko.

-

Naktim girdžiu save.
Kada nutyla žemė, žmonės, ir dangus.
Giliai, į naktį šaltą prašosi
troškimas.
Toks tolimas, skaistus.

Ir laikas bėga.
sekundės, valandos ir metai.
Visi praeina.
Net tie, kurių kadaise laukei.

Keliautojo baladė

Dešimt dienų birželio

neperdaviau tau raštelio

apie kankinančią būtį

kaip nesmagu man čia pūti

kaip skauda be perstojo laukti

diena iš dienos kentėti

vakarais beviltiškai kaukti

nerast, kur save padėti.

Kaip bloga ieškoti kelio

ir melsti nakties atleidimo

kad dėl karšto dienos žaidimo

netekau žvaigždžių pritarimo.

Man beprotiškai maudžia kojas

rankas, galvą ir širdį

kas visa tai kartojas -

diena iš dienos nežinau,

ar mane kasnors girdi.

Kai tyliai tempiu šitą naštą

tik pėdas palikdama smėly

traukiu tolyn į nežinomą kraštą

atiduodu save į dangaus glėbį.

Laukiu kasdien išganingos žinios

tuščiomis akimis stebiu

gal matei, ar girdėjai? Nors - -

niekas nemato, neklauso manos

ledinio ilgesio pilnos

stepių vėjo nugairintos

širdies dainos.

meditacija

ir visada
nuolatos
diena iš dienos
tos akys melavo
ir nors
netuščiažodžiavo
o bet tačiau - -
melavo.

teisybės nesakė
svajonėm maitinos
pačios save
apgaudinėjo.

tikėjos geriau.
o gavo -
geriausiai.

aš taip pasiilgau

Ir kartais stabdau save.
Savo kūną, mintis.
Veiksmus ir emocijas.
Kad išsaugočiau jausmą,
išlaikyčiau akimirką.

Ir kartais bijau savęs.
Savo kūno, minčių.
Veiksmų ir emocijų.
Kad nenukentėtų kiti,
nenukentėčiau aš.

Ir kartais - -
tyliu.
Tyli mano kūnas ir mintys.
Veiksmai ir emocijos.
Kad išlaikyčiau
jausmus
akimirkas
kitus
save
ir tave.

Galva į sieną

Žiupsnelis laimės
Skausmo kartėlis
Akys, kupinos baimės
Neapykantos trupinėlis.
Laikyti tavo ranką
Skandintis beribiam danguj
Išties, man šito pakanka
kad negalvočiau, apie "paskui".
Vis dar nebyliai baidausi tavo akių
jas išvydus - aš nutirpstu.
Ir gabalėliu skausmo
bekraštės tylos
tuštumą užpildančio jausmo
šilumos, kuri nepaguos.
Kas rytą save apgaunu. - -
tai viskas, ką gaunu.

***

man nepatinka
kai mane pamato
įkyriai stebi
degina žvilgsniu.

nemėgstu
kuomet mane
kaip daiktą
nužiūri žmonės pakelių.

aš mėgstu laukti
rymoti
ir alsuoti
karštu garu sudrumsti
šaltą sausio naktį.

aš mėgstu pastebėti
atkreipti dėmesį
į detales
į menkaverčius dalykus, - - -
Tave
aš mėgstu deginti
žvilgsniu, ranka
jausmu.

***

kada susipažinom
kada birželio naktys buvo ilgos
kada žvaigždes skaitydavau
kaip akmenis,-
pabertus pakelėj.

kada vijokliai vijos
apsuko savo dangiškom verpstėm
sujungė gijom,-
dvi paprastas,
svajokliškas idėjas.

kada žiedus pakando
kada tvoros strypus geltonai perdažėm
juodom, ilgom naktim
aš verkdavau prie lango
kada
mes tapom nepažįstamais.

we all need silence moments

myliu
šaltą kelio dangą
šaltą rudenio vakarą
kuomet ji glaudžia
šaltą mano delną

myliu
drėgną laukų paklotę
drėgną vasaros rytmetį
kuomet rūkas gaubia viską,
kiek galiu užmatyti

myliu
žemės kvapą
graudų vardą
lietaus

savo brolį mėnulį
kuris kasnakt guli
ant šalto padėklo
drėgno dangaus.

laisvė varžo labiau negu grotos

einu
žygiuoju
išvažiuoju

pro didelius ledynus
slėnius
keliukus

imu
dėlioju
įmontuoju
dar vieną plytą
akmenį
ir luitą
į atminties mūrus

krentu
gilyn
mane visi akim palydi
nestabdo
nes suklupau aš
vienintelėj duobėj kely.

naktis dominuoja mano gyvenime

išeina, negrįžta dienos
emigruoja mano sapnai
lietus
sulyja velėną
šaižo žemę dangaus vargai.

kaip kregždė laukinė
skraidau
dominuoju
iš lėto
saldžiai
pabučiuoju
globoju.

užgysiu
išnyksiu
kaip mažas randelis
neliks nė žymės
mano kūno
tavajam.

rojus žemėj -
tai Tu
tarpe dygių kadagių
žvilgsnį
švelnų jaučiu.

ši naktis -
be ribų
tik klajokliai laukų
piešia pašvaistę
virš mano
ir Tavo
galvų.

neišsipildžiusi laimė tampa našta.

Visą baltą, purų it pūkas,
džiaugsmą suaugusiųjų akims
ir vaikų širdims,
lietus ištirpdė
per trumpą laiką.
Ištirpdė per greitai.
Kaip karšta ir kvapni arbata
ištirpdo savy skandinamą cukrų.
Vienas mirksnis, du -
balti kristalai išnykę
dabar jau saldžiame, lipniame skystyje.
***
Kartais ištirpstame mes.
Nuo žvilgsnio.
Tos akys kaip arbata -
įsmeigtos, tarsi šaukštelis puodukan,
pamažu išmaišo visą mane,
mano ląsteles,
pamažu aš tirpstu tame žvilgsnyje.
O kai šitaip matyti pasaulį pasidaro per saldu -
aš išteku iš to žvilgsnio -
nevalingai palieku tą kūną,
lėtai slenku veido kontūrais,
paliečiu lūpas,
sudrėkinu delnus
ir krentu žemyn -
minkštai, ant balto,
nekalto,
džiuginančio džiaugsmo
ir jį ištirpinu.
Vėl.
Susimaišau su pilka grindinio mase,
tamsiais gatvių pakampiais,
išsipurvinu
ir tas kūnas nueina -
po tomis kojomis lieka dar vienas,
jau nebe baltas kristalas.