Iš gyvenimo imti viską, ir viską atiduoti gyvenimui.

Nežinau, kiek trunka reguliarus adaptacijos laikotarpis, kuomet gyvenimas pasisuka 180 laipsnių kampu, tačiau, akivaizdu, kad tikslios trukmės bent jau dienų tikslumu, ir nesužinosiu. Nesupykčiau galėdama viską sustabdyti savaitei ir vakarus leisti tumblerį, bloggindama, scrollindama per mėgstamus tinklaraščius, įgrysusį feisbuką ir klausyti KOL‘ų – viską, ko teko atisakyti. Žinoma, trumpam. Tik kol viskas stos atgal į senas vėžes.

Nors, meluoju pati sau. Kaip buvo seniau, nebebus niekada. Iš pradžių, nuo šios minties neįtikėtinai bėgau,  slėpiausi, išgyvenau neigimo, ir priėjau susitaikymo stadiją. Nebus, tai nebus. Žinau tik viena – dabarinė egzistencija netaps užsitęsusia kančia, problemas reikia spręsti, negandas vyti lauk ir kažką keisti. Atsakyti sau – labiau skauda keisti ar labiau skauda viską palikti taip, kaip yra. Sunkiausia būna, kuomet susiduria laukimas ir nežinia.

Kai manęs paklausia, ką šiuo metu veikiu gyvenime – paprastai šyptelėčiau prieš atsakydama, bet susilaukau nuo tokio intymaus gesto iš tiesų mano gyvenimu nesidomintiems, tiesiog apsimestinai bandančiais pasirodyti mandagiais ir sekundę pasvarstau, ką gi atsakyti – gyvenu aš, ar egzistuoju? Atrodo – nestoviu vietoju, judu, krutu, kuriu, mokausi, tačiau man tai – ne gyvenimas, o vienspalvė egzistencija, o iš kitos pusės, pastaroji dvasinė būsena siaubingai panašėja į  rutiną, kas jausmų ir emocijų pasauliui nėra ir neturėtų būti būdinga. Nuobodumo toli gražu nestokojančiai kasdienai spalvų, kažkodėl, stokoja rudens paletė ir mintis nevalingai šaukiasi baltos žiemos. Aliuzija į nesugrįžtančią ramybę.

Norėti veikti daugiau, būtų nuodemė – būna vakarų, kuomet didžiuojuosi savimi, jog radau laiko išsiplauti galvą. Būna, didžiuojuosi, kad vis dėl to neploviau tos galvos ir užbaigiau knygą, naudingą saviugdai. Kitą rytą atsikelsiu gal ne pavyzdingai švari, tačiau su naujagime idėja.

Akimirka kiek panaši į užstrigusį playlistą – užsiciklinusi ant vienos dainos,  vėl ir vėl iš naujo klausau tų trijų jau girdėtų minučių, ir šypsausi, kad bent tas tris minutes, turinčias skambesį, galiu kartoti kartas po karto.

Kategorijos

kalboje laikų - trys
mažiau nei metų laikų
gal todėl gimtąja kalba mes nesusišnekam
ir lengviau adaptuotis prie pasikeitusio oro.

šokinėju tarp tarpų eilučių
praleidžiu dvi, ar puslapį
kurį anksčiau ar vėliau asmenuotės supurvins.

aš
tu
jis, ji
kažkas mus paslėpė
kažką jūs pametėt
kažką, ko jie ir jos niekada neturėjo.

Matydama, kad gyvenu tarp atstumo nuo namų ir autobuso stotelės, kur trypčiodama stoviu kasryt ir laukiu to paties vėluojančio, perpildyto autobuso, jaučiu, jog savęs nejaučiu. Susilieju su grindiniu ir ant jo gulinčiais klevų lapais, nuskalbtais lietaus ir numindžiotais praeivių žingsnių, nespėjusiais pranešti taip staiga atėjusio rudens, likusiais su vienintele išeitimi, nebyliai gulėti kaip po truputį naikinamas margas takas, kuomet liūdnas šlavėjas, nespėjęs ryte išgerti kavos, surenka ir išmeta rudenį. Ant medžių tebesisupantys ryškiai geltoni gamtos kaitą signalizuojantieji supanašėja su vis rečiau rytą auksu nudažančiu spinduliu, tačiau aš jiems nepriklausau. Esu dešimt minučių prieš lietų, slegiantį ir pilką orą, kuomet kaip niekada aiškiai jaučiu spalvą siela, ne regėjimo dovana - o gal, greičiau - prakeiksmu, kuomet atmerkdami akis, užmerkiame sielą, ir, rausvas nuo vakaro šviesų, skliautą dengiantis šešėlis. Kur dingsta diena, nežinau, žinau tik tiek, jog ryte gulėjusio, naujai nusileidusio žemėn lapo, popiet, deja, neberasiu, ir žinau, jog iš dalies esu personifikuotasis lapas, tiksliau, tai dalelė manęs, kurias nebyliai išmėtau ir išdalinu. Medžiai žiemą nusirengia, palieka tik nuogas kamienas, apsirengęs, išties, daugiau, nei bet kada. Ir jam nešalta, nešalu ir aš, pasiruošiu, apnuoginu sielą žiemai, ilgam išalui, kurį, neaišku, ar pavasaris vėlei atėjęs, ištirpdys.