2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Naktigonė

Kur laimę suradai?
Kur rytais pabėgdavai
sekdamas nykstančios tamsos pėdas?
Kada man patapai
neperskaitoma paslaptis
liūtis,
pabėgus, pasibaigus greit
kaip ir atėjus.
Tik keistumas belikęs
tarsi sapnas išnykęs
ir tušti, sukuisti patalai.
Kada kėlės namai, tuščios gatvės prabudo,
vaizdų nuotrūpos iš mano pasąmonės išsprūdo -
prikėliau tave
savoje atminty.
Akimis lydėjau,
nepabėk.
Šnibždėjau -
būsiu tavo fėja;
bet niekados nesugrįžai.

Likau nebyli

Jeigu manęs paklaustų, koks buvo jausmas jį sutikti, atsakyčiau:
lyg tyliai užsiveržti šilkinę kilpą ant kaklo;
lyg prieš naktį nusirengti visus drabužius.
Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį mylėti, atsakyčiau:
lyg iš lėto skandintis beribėje jūroje;
lyg palikti ant kranto vienai, išduotai dangaus.
Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį paleisti, atsakyčiau:
lyg išsižadėti dalelės savęs;
lyg niekad nebesulaukti ryto.

2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Kapt kapt kapt

Tušti namai ir pajuodę pakampės
Per tuščią lagūną tempi savo naštą
Elgetos, rankas iškėlę, laiko savo kančią
Paukščiai migruoja, kur gali rasti sau antrą.

Skaičiuoju iškirsto miško kelmus,
Ant kurių vilkai augina savo vaikus
Eilinis praeivis, kai šaukiu, apsimeta kurčiu.
Bet atsisukęs, perduria mane savo žvilgsnio iečiu.

papildymai

Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti saulę
Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti
Nelieka laiko išbėgti laukan
Nelieka laiko išbėgti
Nelieka laiko
Nelieka
nieko.

-

Naktim girdžiu save.
Kada nutyla žemė, žmonės, ir dangus.
Giliai, į naktį šaltą prašosi
troškimas.
Toks tolimas, skaistus.

Ir laikas bėga.
sekundės, valandos ir metai.
Visi praeina.
Net tie, kurių kadaise laukei.

2013 m. liepos 9 d., antradienis

Keliautojo baladė

Dešimt dienų birželio
neperdaviau tau raštelio
apie kankinančią būtį
kaip nesmagu man čia pūti
kaip skauda be perstojo laukti
diena iš dienos kentėti
vakarais beviltiškai kaukti
nerast, kur save padėti.
Kaip bloga ieškoti kelio
ir melsti nakties atleidimo
kad dėl karšto dienos žaidimo
netekau žvaigždžių pritarimo.
Man beprotiškai maudžia kojas
rankas, galvą ir širdį
kas visa tai kartojas -
diena iš dienos nežinau,
ar mane kasnors girdi.
Kai tyliai tempiu šitą naštą
tik pėdas palikdama smėly
traukiu tolyn į nežinomą kraštą
atiduodu save į dangaus glėbį.
Laukiu kasdien išganingos žinios
tuščiomis akimis stebiu
gal matei, ar girdėjai? Nors - -
niekas nemato, neklauso manos
ledinio ilgesio pilnos
stepių vėjo nugairintos
širdies dainos.