penkiaeilis

pavydžiu lovai
tavo kūno svorio,
o pagalvės pavydi mano sielai,
nes niekados neteko nešti joms
tavų minčių.

Neužsigaunu

kuriu istorijas
dėlioju žodį vieną, du
nedaug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas nepasakyta
taptų mums realu
išgyventa
išjausta
ir palytėta.
apsimetu, kad nevisad suprantu,
nes noriu vėl išgirsti
teoriją tavųjų tikimybių
vingrybių,
kuriom pradinių klasių sąsiuvinių kampučiai
puošiasi lig šiol.
neatsibosta man klausyti
neatsibosta
nors kartais pagalvoju - pavargau;
nenustoju statyti
tarytum, rate užstrigau
žinai juk,
lyg melodija nauja
vis aidi mintyse
išstumia lauk tai,
kas jau apmąstyta.
pasakoju istorijas
dėlioju vieną prisiminimą, du
per daug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas išgyventa
taptų vėlei realu.

norėjai, kad kurčiau laiminga
nežinau, ar moku.
norėjai, kad būčiau laiminga
nežinau, ar moku.

Paklydėlė

kartais, vienas būna ten,
kur, rodos, turi būti du,
ir spragą nesančiojo
lėtai, skausmingai pildo laikas.
o ne, gal ne skausmingai
tiesiog tai žodis, paprastas vartoti,
paprastas, ir aiškus,
nereikalaujantis kitų.
bet kartais noris paaiškinti
daugiau, negu tik vienas žodis leidžia.
bet nevisad
leidžia galimybės.
sugebėjimai ištarti tai,
ir mintimis skinuosi kelią
supratimo link,
gestais ir verksmais
kai vis paklausi
"kam, kodėl" -
tai tik "todėl"
kad dėmesį atkreipčiau,
kurį, noriu tikėti,
pelnytai užsitarnavau,
kurio, atrodytų, nereik prašyti
bet vis nedrąsiai, kukliai
paprašau.
kiek kartų man "atrodė",
kiek kartų man pasivaideno,
kiek kartų aš
nepamačiau.

Nutylėjimai

gražu
perskaitytą knygą
vėl ir vėl atsiversti
ir tuos pačius žodžius
vėl ir vėl skaityti

gražu
bet liūdna
vis versdama perverstus puslapius
vėl ir vėl
jaučiuosi nerege
kažko nematydama

3, 2, 1...

Apie savo metus galvoju ne paskutinę metų dieną, galvoju kasdien. Šypteliu, nes jaučiuosi laisva – pernai, sutinkant 2014-uosius, nežadėjau niekam nieko. Absoliučiai. Nei sau, nei kitiems. Vienintelis dalykas kurį planavau – visiškai atsiduoti likimo, kurį kuriuosi pati, rankoms. O rankos – ne iš silpnųjų, ne tik glosčiusios, bet ir sudavusios; įrodžiusios, kad atlaikyti, pakelti ir panešti, galiu daugiau, nei kada bandžiau, teko, ar įsivaizdavau. Ne kartą pirštu badžiusios į akivaizdžius dalykus, kuriems buvau akla. Akla, bet ne deja, nes tai leido gyventi savam rožiniam burbule, kuriame kaip niekur kitur jaučiausi saugi, ir kuris padėjo išmokti kitą svarbi pamoką – arba nepūsk  burbulų, arba kurk pakankamai storas ir sandarias sienas.  Kad netyčiom aštri realybė nepradurtų. Prakiurus – sukis kaip išmanai. Vieni skaudžiai tekšteli žemyn, kiti – kabinas išmesto gelbėjimosi rato. Aš skendau. Nėriau kažkur tarp bedugnės ir išsigelbėjimo.

Galėčiau viską tęsti pabėdavodama, kaip viskas pasikeitė per metus, bet, galbūt ką nors nustebinsiu – viskas, neišskiriant nieko, keičiasi. Kasdieną, tik to nepastebim, ką kalbėti apie metus, 365-ias dienas. Būtų keista, jei viskas liktų, kaip buvę. Pokyčiai – absoliučiai normalus ir reikalingas dalykas. Esu dėkinga laiko tėkmei ir nepastovumui, kad pokyčiai yra įmanomi.

Svarbiausia, ko šįmet išmokau – tai nežadėti. Neesi niekam įsipareigojęs.

Kitais metais, ne iš savęs, o gyvenimo prašysiu tik vieno – kad ne parodytų, o padėtų pamatyti tai, kas svarbiausia. Arba pastūmėtų į galimybių glėby. Kartais ne mes renkamės, o pasirenka mus.

Dar viena pamoka: svarbu, kad tai, ką nori pasakyti, ir tai, ką kitas nori išgirsti, sutaptų. Kuomet tai skirias – elementaru, kad ne kažkas negerai,  o tai, jog tiesiog ne viskas gerai. Akivaizdu – kai vienam skauda, o kitas to nejaučia – mąstome skirtingai. Kuomet mąstome skirtingai – ne tik, kad nežiūrim viens į kitą, nežiūrim net į tą pačią pusę.  O pusių – net keturios. Keturios galimybės. Kokia tikimybė, kad abu žiūrėsit ten pat. Galų gale – bent jau vienas į kitą...

Hm. Vis dėl to – ne ką supras ar išgirs kitas svarbu, -  svarbu, kad sutaptų tai, ką norite pasakyti, ir tai, ką iš tiesų pasakote.

Pažadu sau šįmet save.