Visą baltą, purų it pūkas,
džiaugsmą suaugusiųjų akims
ir vaikų širdims,
lietus ištirpdė
per trumpą laiką.
Ištirpdė per greitai.
Kaip karšta ir kvapni arbata
ištirpdo savy skandinamą cukrų.
Vienas mirksnis, du -
balti kristalai išnykę
dabar jau saldžiame, lipniame skystyje.
***
Kartais ištirpstame mes.
Nuo žvilgsnio.
Tos akys kaip arbata -
įsmeigtos, tarsi šaukštelis puodukan,
pamažu išmaišo visą mane,
mano ląsteles,
pamažu aš tirpstu tame žvilgsnyje.
O kai šitaip matyti pasaulį pasidaro per saldu -
aš išteku iš to žvilgsnio -
nevalingai palieku tą kūną,
lėtai slenku veido kontūrais,
paliečiu lūpas,
sudrėkinu delnus
ir krentu žemyn -
minkštai, ant balto,
nekalto,
džiuginančio džiaugsmo
ir jį ištirpinu.
Vėl.
Susimaišau su pilka grindinio mase,
tamsiais gatvių pakampiais,
išsipurvinu
ir tas kūnas nueina -
po tomis kojomis lieka dar vienas,
jau nebe baltas kristalas.
