Pasikartojimai

Kai dūmas keičia dūmą
skaisti ugnis gesina nakties tamsą
palieku kūną, išeinu takais,
numindžiotais kančių
nebėra nieko, nieks nepasiliko,
kuom pasitikėt galiu.
Ir žodžiai liejasi
lyg pilstau lietų iš delnų į delnus,
lyg užpildau tylą tavo mintyse.
Lyg vėl kaltai nuleidžiu galvą
ir stoju atsakyti už savas klaidas;
žiūriu į vėją
pagaunu nuotrūpas laikų
kada mes dviese skaitėm
viską viens kitam iš lūpų -
jie grįžo, jie sugrįžo pas mane,
vien tam, kad žlugdančiai primintų vėl tave.
Primintų mus ir mūsų miestą,
namus, kurių mes nepastatėm,
laiptus, kurie į rojų vedė.
Primintų, kaip kaltai aistra
kuteno pirštų galiukus,
kaip kasryt girdėjau
nuosprendį "aš myliu",
ir kaip grįžtu į šiandien,
kada beprasmiškai, su dideliu skausmu aš tyliu.
Užmerkt akis visad lengviau,
negu atverti uždarytą širdį.
Lengviau išėjus užrakint duris,
negu palikt pravertą plyšį.
Lengviau, negu sugrįžti.