nava, klausyklos ir klauptas

varvantis stogas prakalbina gatvę
ir skubantys žodžiai sustoja

mačiau kaip lašas pratašo šaligatvį
girdėjau kaip nebylės sielos atsiveria

prisėsčiau tavęs paklausyti
ant sleksčių keturių dešimčių bažnyčių,
kurios šiandien prakiurusi dangų prilaiko

pažadu neišgąsdinti
ar pažadi nepabėgti

nurimk
per naktį kelią į tave užsnigs -
nė pėdsako neliks

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas

tavęs laukiau
visą nenugyventą gyvenimą
keturis Lorcos pavasarius
ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių
dangus šviečia lietum
taip ryškiai ir vaiskiai - nė debesėlio
ir saulė netemdo jo platumų

kai aš nesu aš
ir tu nesi tu -
mes kartu

mes kartu
ir tu nesibaigus žiema
ir aš pavasaris amžinas

kalbėjimo mažiau

Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.