Šita mintis labai užkabino, išrutuliojau ją šiek tiek daugiau. :)
Ėjau savo keliu atgal. Kliuvau už pakelėj pasitaikančių akmenų, bet nesisukau ir nesustojau. Radau. Iš pradžių vieną, poto ir daugiau. Tai kulkos. Šoviniai, kažkada paleisti į mane. Oho, kiekgi jų daug..!
Tos kulkos šaltos ir sunkios. O aš vis kėliau po vieną ir dėjausi į kišenę. Nepajutau, kaip ji tapo pilna, tada pripildžiau ir antrą kišenę, kol galiausiai nebeliko joms vietos.. Bet man buvo vistiek. Toliau kimšau jas į kišenių gilumą. Galiausiai, jų nebeliko. Surinkau visas.
Tada susiradau ginklą. Sunkų, vėsų. Bet net tai nepakeitė mano nusistatymo. Žinojau, ką darysiu.
Apsisukau. Ir pradėjau eiti pro Jus visus. Pro žmones. Pro jau matytus žvilgsnius. Ir, šoviau. Vieną, antrą kartą.. Šovinių mažėjo, žvilgsniai tapo apsiblausę, girdėjau riksmus, bet nesustojau.Vienas pykšt, du pokšt. Tu guli, aš bėgu. Verkiu. Kodėl? Ar tau skauda? Skaudėjo ir man.
Kulkos baigėsi. Kišenės tapo tuščios, ginklą nuleidau žemyn, įsivyravo tyla. Atrodo, įvykdžiau, tai, ką norėjau padaryti, bet.. Kažkodėl jaučiau, kad vistiek likau nesuprasta ir manęs laukia dar didesnis pasmerkimas. Nes.. Niekas. Deja, nei vienas nesuprato, kas vyko iš tiesų. Niekas nesuprato, kad mano ginklas - tai mano sprendimas, o kulkos - tai žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė man ir kurie smiga giliau, už bet kokį parako paleistą šovinį.
