Disharmonija

Esu visiška ramybė.
Tylus, slogus vėsaus upelio tekėjimas,
kurį sugeria kasdienos melodija
ir savo tėkmėj nesugebu nuskandint laiko.

Esu visiška tyla.
Tvirtas, šaltas marmuro luitas,
neperžengiama kelią pastojusi siena,
kurios vis iš naujo atsiveriantį plyšį vėlei užlipdo gyvenimas.

Esu visiškas laukimas.
Kantrus, daug nesitikintis, užsimerkęs ir kenčiantis,
kaukiantis tarpdurio vėjas -
netelpantis pro jam paliktą įėjimą.

Esu chaosas.
Metu laikų neatitinkantis oras.
Neprisiverčiu susirūpinti
dėl vykstančios tuštybės mugės,
į kurią negavau pakvietimo.
-
nesugebu išmokėti duoklės,
kurios manęs prašo šalikelės
todėl nevaikštau gatvėmis,
lentai slenku savo sielos pasieniu.

***

Nemačiau niekada laimingo kūrėjo
apie nesibaigiantį liūdesį kuriančio.
Ir nesutikau kraunančio laužus,
kuris audra praėjusia ir nulaužytomis šakomis
nesidžiaugtų.

***

namuose
šiltoje lovoje
išsineriu iš kailių gyvenimo -
svetimu tušiniu
mintis užrašinėju,
kiek jose manęs,-
aš neskaičiavau
kai nieko nėra nepasakyto.
o žmogus ir ne matrica
skaičių nėra, tik chromosomos
iš anksto tiksliai nustatytu
rinkiniu.
nei viena daugiau,
nei viena mažiau
kaip ir minutės
grafiko dienų agonijos
į kurį, deja, nespėju,
džiaugsmąją akimirką
begaudydama.
išmokyta nešvaistyt laiko,
apsiverčiu,-
gal naudingiau jį leisti
gulint ant kito šono?

bet žirnis čiužinyje,
o gal šiek tiek giliau
suspaudė
sunepatogino, ir
tušinį padėjusi,
apsirengusi gyvenimu,
išeinu.

Autentiškumas

išmokę sekti ketureilį
esame prašomi dvasios emocijos
ir rašalo nupiešto išgyvenimo
lape.

pasikinkę deivę fantaziją
suteikdami pavadinimą
jausmui
peržengiam ribą.

po šūksnių, aplodismentų,
gėlių ir pagyrimų,
mums atneša rėmą
ir liepia
įlipti.

sutilpusius mus
pakabina ant sienos
kaip pavyzdį
ko nedaryti.

ir vėlei atėjusius -
gina nuo sienų
paslapčia saugodami
vietą ir jiems.