Kai man įkyriai nesimiega naktim,
aš švelniai ranka glamonėju rašiklį,
ir klausausi pasąmonės priekaištų,
kad pirštai ne tavo kūnu bėgioja.
Klausausi vidinio šauksmo, -
Kaip kraujagyslės tavo vardą
linksniuoja.
Įsimenu šios dainos žodžius -
jos motyvas man – gražiausia
melodija.
Buvau tuščias, paliktas ant stalo
lapas.
Dabar esu vergė, išplakta juodų
parkerio žodžių.
Įbrėžimais išmarginta oda
didžiuojuosi,
Mėgaujuos tavo įspausta emocija.
Nepalikai lape vietos,
nepalikai many vietos,
tu pavogei norą pakilti -
išrašei rašalą,
nutrenkei plunksną,
pametei mintį.
Telikau paguldyta ant stalo,
nepridengta apgailėtina skiaute šąlu,
sudėlioto, tvarkingo ketureilio
pavidalu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą