Keturios valandos ryto

Aš nežinau, iš kur tiek žaismo

aš nežinau, iš kur tiek geismo

veide paslėptos charizmos

tarsi nevaldomas mechanizmas

aš tyliai pakylu, skrendu --

kvėpuodama lyg už du.

Pasitinku aistrą nebyliai

ji tingiai peržengia slenkstį

susirango pašonei

dainuoja man lopšinę

garsiai, rėksmingai

-- ji traukia mane per dantį.

Ką daryt, kai naktį nori matyt
beprotiškai laukiu sniego
galva pasiilgo miego
kūnas ruošiasi viską išklausyt
rankos nešyla,kambariai nešyla
siela nutyla.