Dešimt dienų birželio
neperdaviau tau raštelio
apie kankinančią būtį
kaip nesmagu man čia pūti
kaip skauda be perstojo laukti
diena iš dienos kentėti
vakarais beviltiškai kaukti
nerast, kur save padėti.
Kaip bloga ieškoti kelio
ir melsti nakties atleidimo
kad dėl karšto dienos žaidimo
netekau žvaigždžių pritarimo.
Man beprotiškai maudžia kojas
rankas, galvą ir širdį
kas visa tai kartojas -
diena iš dienos nežinau,
ar mane kasnors girdi.
Kai tyliai tempiu šitą naštą
tik pėdas palikdama smėly
traukiu tolyn į nežinomą kraštą
atiduodu save į dangaus glėbį.
Laukiu kasdien išganingos žinios
tuščiomis akimis stebiu
gal matei, ar girdėjai? Nors - -
niekas nemato, neklauso manos
ledinio ilgesio pilnos
stepių vėjo nugairintos
širdies dainos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą