galvoti, ar tu galvoji tą patį, ką galvoju aš

Nemėgstu eilių ir teksto rimavimo
asocijuoja į vieną -
didelį trūkumą idealumo
aišku, kaip dieną.

Keistas aiškumas, man nebūdingas
būdinga užstrigti
ir pasilikti
Tavo žvilgnyje.

Mojuoju vagonui
traukinio, išsivežančio
tave keturiskart per dieną -
tokiu dažnumu
akimirkai viskas apmiršta
koku dažnumu
aš išvažiuoju?

Mano dienų zenitas

mane augino perspaustos mamos eilutės
ir tėčio lyrinis tragizmas, kartais, skambėjęs, išties atmestinai
nors nebuvau esminė figūra
siužetą keisdavo į man palankią pusę, gan dažnai

apie buvimą savo gretimais aš nutylėdavau
patinka man palikti paslapties šiek tiek
kai siūlydavo suvaidinti rolę pagrindinę
apsimesdavau, o man – vis tiek

štai dešimtis metų praėjo
tik pagalvokit – nė akimirka ne mažiau ar daugiau
ir niekas nepasikeitė, išskyrus tai,
nebesirodau šviesai dienos – man patinka tamsiau

susimąsčius, tėvams liūdna nebuvo, arba – jie apie tai negalvojo
- nebuvo kada -
nebuvo preteksto ar būtinybės

tačiau

jog, vis dėl to, gerdama rudenio dulksną,
ir aš čia buvau
išduoti galėjo
tik rašale beskęstanti plunksna

maniau suradusi Dievą

išmokau vilioti laiką
prailginti dešimt minučių
nepajusti akimirkos saiko
nepaklusti esamam trukdžiui.

pavydžiu šeštadienių rytams grožio
kaip moka jie švelniai burti
užlaikyti tave patale
- meno
kurio man nepavyksta sukurti.

išmokau prailgint šį rytą
sulaukti leidimo grožėtis
bet žmogaus stichija nepavaldi man

nesunku būti pasirinkimu
sunku būti netinkamu
kuomet vienatvę galiu apkabinti
dvejomis rankomis

tiek tik tereikia
tiek tik gana

užsidegu, gęstu
pabėgi
klausausi žingsnių tavo
užtenka -
o aš tikiu tyla

ir tuom,
jog niekada nebūsi mano.

turėk gerą dieną - tai skamba kaip pažadas

paėmus jos ranką atrodė
kad nieko gražesnio nesu laikęs delne
bet diena prasidėdavo ir be jo
ir kaip buvo keista
kad viskas tęsias
kad niekas nesibaigė
gal, tik truputėlį,
aš.

pasirinkimai

mes viską reflektuojam
esu savaime atspindys
gana mažai tikros tikrovės

šiandien nusidažau prieblanda
sergu
amžina abejone

dar yra vietų, kur slėptis
ir kokios jų kainos

laimė lengva
tik bado padus
sudrebina žemę
ir kilsteli

o krisdavau skaudžiai
smūgis sudrebindavo

kliūdavau už vientelio grumsto
primindama sau
kad mes -

tiksliausia vizualizacija
kas lieka po to
kai nebelieka
nieko.

***

kartais užsidarau miniatūrose.
o kartais jos uždaro mane.

kartais būna chaosas.
bet dažniausiai - tyla.

nemėgstu gražiai rašyti

Man neleisdavo prasmegti tavo glėby
norėjau tavimi prisidengt
užsikloti
žiūrėjau -
jaučiau kaltę ir skausmą
nenorėjau gailėtis
pro rakto skylutę
nužiūrėtų veiksmų
ir mano nemiga
manęs nepateisino
prisimenus visus, kurie išėjo
ir tuos,
kurie negrįžo
o lūkesčiai nepasiteisino.
Kai neklausydavai,
kalbėdavau išpažintis
ir žinojau
kad girdi
kartodavai -
svarbu suprasti
o kiek nesupranta.

mes visi čia dėl tos pačios priežasties

mano rudenio deivė
šoka ant pirštų galų
žemės neliesdama atsispiria
nepastebimai kyla
ir tęsia pasirodymą

ankstumo nebėra
ir ryto, pilno tavęs
ir manęs
tokios tuščios

mano rudenio deivė
rauda
apverkia pasmerktuosius
ir neišgirstus, nepastebėtus

pažadėjau nepasakoti
kaip laikai mano ranką
kaip įkrenta žmonės į meilę
ir
nebeiškrenta

mano rudenio deivė
žydi
kartais reikėtų mylėtis
bet ne įsimylėti

vidinis imperatyvas

kai paskutinį kartą tikrinau
rankas laikei man ant pečių

kuriuo metu praleidau
kuriuo metu mane paleidai tu?

laiko labiausiai trūksta
kai turime jo daugiausiai
apmaudu
jog ši paradigma
ne vien reliatyvumą apibrėžia
- ir perteklius tampa trūkumu.
neinu miegoti. ir miegas neateina
šiąnakt kelio neranda
neinu. nes eiti nereikia -
aš vietoj.


o eilutės
ne visos užpildytos turi būti.

Metai gyvenimo.

Šis tekstas gimė, tiksliau, iš minčių materializavosi į žodinį pavidalą ne per vieną vakarą. Jį kūriau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai.

Metai praėjo, kaip gyvenu čia, Vilniuje. Savo svajonių mieste. Vieni idealizuoja Paryžių, Londoną, Niujorką, o man nereikėjo žvalgytis į gretimus kraštus, kad atrasčiau ir realizuočiau save. Pripažinsiu – gal tuščia ir kvaila taip kalbėti, kai nesu išmaišiusi viso pasaulio ir mačiusi visų jo siūlomų įdomybių, tačiau, manau, jog viso to dalelę galiu rasti čia.

Vilnius didelis. Vilnius svetingas ir metropolitiškas. Kaip pasisakė jau vienas vaikinukas savam staripsnyje (kurio, deja, niekaip neatrandu) – atsistojus prie perėjos ir laukiant žalios, aplink renkasi ne viena senučiukė. Aplink renkasi, būriai, dešimtys žmonių, kurie laukia kartu su tavimi. Ir užsidegus žaliam siganlui, gatve plaukia būrys žmonių, iš abiejų pusių. Anksčiau, šis vaizdas žavėdavo nuotraukose iš Tokijo, Los Andželo, kitų pasaulinių didmiesčių, o dabar tai vyksta greta, vos už minutės kelio nuo mano namų įrengtoje sąnkryžoje.

Vilnius gražus ir paslaptingas. Ar kada nors grožėjotės rytu, kuomet dar vėsoje nuo Neries kyla rūkas? Kai Baltas ir Žalias tiltai miega, gatvių nešturmuoja troleibusai, o žmonės neskuba ir nelekia? Ar teko šerti šaltą vasarį antis Vilnelėje, Bernardinų sode? Šiais momentais supratau, kaip pasalūniškai mane vilioja Vilnius, ir kaip lengvai aš pasiduodu jo kerams.

Po truputėlį prisijaukinau Vilnių, ir jaučiau, jog jis man paklūsta. Iš pažiūros nepažabojimas, nesuvaldomas, niekad nenurimstantis miestas, kuriame, pirmąkart jautiesi toks mažas. Kad kažkas keičiasi, matyt, ir supratau, kai nebesijaučiu čia tokia ir maža.

Per metus viskas apsivertė: sugrįžusi ir pabuvusiu namie Kaune sakau, jog grįžtu ne į „tą butą Vilniuj“, o į namus. Laukdama autobuso, netrypčioju nežinioje, kur kuris veža, o intuityviai žinau visų gretimais pravažiuojančių maršrutus. Pamenu, visa ko pradžią – tašes, daiktus, betvarkę, rūšiavimus, sąrašus, pirkinius – bet tai ir buvo žaviausia persikėlimo dalis. Planuoti, dėliotis ir įgyvendinti tai, kas vos prieš kelis mėnesius atrodė neįmanoma prilygo kone šimtmečio plano įgyvendinimui.

Ko išmokė Vilnius:

-          - Planuotis laiką. Jeigu, kaip visada, būčiau užsisėdėjusi prie kompiuterio, knygos, žurnalo ar kitokios laiką stumiančios veiklos, būčiau spėjusi ir padariusi absoliutų nieką. Tvarka ir disciplina buvo tai, ko išties trūko mano menkai sustygiuotoje dienotvarkėje. Baiminiausi, jog ją įvedus, nespėsiu visko taip pat, kaip nespėdavau iki šiol tačiau papildomai graušiu save, jog nespėju. Klydau. Kartu su tvarka į kasdienybę įžengė ramios tinginystės pasimėgavimo minutės, kada tysoti priešais kaitinančią saulę pavasarėjant tapo ne rutina, o malonumu. Kai išmoksti dėliotis laiką, išmoksti jį ir taupyti – nesinori gaišti nė vienos minutės niekams, stengies kiekvieną akimirką užpildyti naudinga veikla, nesvarbu, kas tai būtų – knyga, filmas, pasivaikščiojimas, mokslai, netgi, popiečio miegas – kuomet viskas turi savo laiką, spėji atlikti ir pareigas, ir įgyvendinti norus.

-          - Taupyti ir skaičiuoti. Niekada nebuvau itin išlaidi ar švaistanti, bet kartu su laiku, išmokau tausoti ir piniginės turinį. Gyventi sunku nebuvo, ir nors neleidau sau visko, ko noriu, nuskriausta nesijaučiau. Priešingai – namuose Kaune visad žinau, atsidarius šaldytuvą nuolat rasiu ką užkrimsti, pietūs bus pagaminti, ir viskas, ką randu spintelėse, yra mano. Čia, viskas kitaip. Savo maisto racioną dėliojies pats, apskaičiuoji, kiek ko reikės, ko norėsi, ir kada. Išties, šypsaus tai rašydama – koks paviršutiniškas ir neįdomus tai dalykas – apsipirkinėti, bet, pamenu, pirmaisiais mėnesiais jaučiausi tokia didelė, savarankiška ir nepriklausoma, o tiksliau – priklausoma tik nuo savęs – aš valdžiau savo šaldytuvo turinį, pusryčių kiekį,  ir kas bus pietums. Žinoma – namuose niekas nelaukdavo su garuojančiu puodu, čia – tuo labiau.

-          - Eiti už savo įsitikinumus. Niekada nebuvau lengvai pastumiama, ir kartais tikrai kvailai užsispyrusiai laikydavaus netgi neteisingų įsitikinimų, bet būtent čia supratau, jog jei pats nekovosi už savo tiesą – už ją nekovos niekas. Turi tikėti savim, nes be tavęs tai darys maža dalis žmonių, bet tie, kurie palaikys – juos vertink ir laikyk arčiau savęs už bet ką.

Oho, Vilnius atėmė daug. Galimybę kasryt paglostyti katę, grįžus namo sutikti besišypsančią mamą, vakarais gultis į savo lovą. Nebegaliu skaičiuoti žaliuzės ruoželių, ruošiantis egzaminams, valyti dulkių nuo tvarkingai tebesudėtų teptukų, šeštadienį prabudus nubėgti pas močiutę blynų, o pavargus – imti ir išvažiuoti į sodą. Bet... kiek Vilnius davė. Katedrą kasryt pakeliui į universitetą, naujus draugus ir autoritetus, galimybių save realizuoti, namais tapusį stogą virš galvos. Vilnius mane davė mane – pačią pačiausią, kurios ieškojau ir gryninau ilgus metus. Vilnius man davė mane tokią, kokia žavėjaus būdama jaunesnė; čia suvokiau, kad, visu pirma, turiu būti autoritetas sau, pasitikėti savimi ir nepalikti savęs.
Vilnius davė laisvę, laimę ir įkvėpimą, gurkšnį oro ir stūmį pirmyn. 

miniatiūros

i.

nekonspektuoju svetimų minčių
kol fone ūžia personalus chaosas.

ii.

kad jūs žinotumėte
iš kur atsiranda
poezija.

iii.

eilėraštyje aš nekalbu.
kalbu ne aš.

iv.

tavo egzistenciją
įprasminu žodžiais.

v.

pradūrus skylutę lape
lengviau stebėt, kas aplinkui
minčių neblaško detalės
gebu susitelkti į viena.

neįgyvendinamas projektas

uždaras magiškas ratas
terminuoto veikimo užtaisas
oda prieš naktį pašiurpstanti
popieriaus lapas išplėštas
įsivaizduojamybė neegzistuojanti
jutimai fiktyvūs
atsakymas, klausimo neužduoto

esi utopija
niekam nepriklausanti.

vienas plius vienas nelygu dviems

įsiveržus
į mano galvą
išeitų neblogas
filmas.

atplaišos
liūdno gyvenimo
ir sauja
nesuvaidintų vaidmenų.

kažkuriame vaidmeny
užstrigau -
ciklas užsidaro
nesibaigia
ir nesitęsia
užstrigusi
patefono adatėlė
sugrodama
natą tą pačią
duria -
ir traukies,
lėtai, gilyn
purvinu delnu
anglėtu
dangstausi -
tipinis scenarijus
buitinio kino
atsukus juostą
dešimt sekundžių atgal
nesikartoju
išgyventą momentą
jaučiu iš naujo
kitaip
filmas neprailgsta
scenos vienodos
ir suvaidintos
išsiskiria

sąmonės srautas

skundžiuosi kaklo skausmais
ir rankos dažniau nutirpsta
laikrodis muša
skaudžiai suduoda

prisimenu

ko niekad nebuvo

prisimenu

kaip norėjau, kad būtų

kaip noriu

skaudžiai suduoda

sąmonės priekaištai

kam leidausi

rodyklių apgaudinėjama

kam leidausi

laiko vedžiojama

ne todėl

kad jis ne su manimi

o todėl

kad aš ne su juo

mano malda

nebyli

atsiprašau visų

kurių dar neįžeidžiau

atsiprašau

kad žadėjau randu širdy nelikti

skundžiuosi kojų skausmais

ir stovėti ilgiau nepritinka

atsiprašau

kad likau

kad prisimenu

kad nebuvo

popieriuje artimiems ne vieta
iškeldinau tave

į nelankomus tolius

neapgyvendintą teritoriją

kodėl

iš paskos naujakurių atsivedei

nevaikštau

slanksteliai meluoja

priešintis priepuoliui

nepajėgūs nutirpsta

sapnuoti košmarus

aš -
ne lengvas ketureilis
su pavyzdine analize

aš -
išbraukta iš privalomojo sąrašo
poema
kurią tarp puslapių suklijuoja

lyg manifestą atsakomybės
laisvės, ir pasiaukojimo

rytais nugara
ramstydavau sienas

kapituliuodavau -
ne naktiniai šokiai
surakina kaklą

ir didžiausia mus kankinanti liga -
neišsikalbėjimas

susikalbėjimas

apie didžiausius įkvėpėjus
negali rašyti
nes jie tuoj pat viską
tarp eilučių išskaito.

negaliu papasakoti
menkai auditorijai
istorijų, nes vardus suvaidinusiųjų
žinantieji skanduos.

pasimėgavimai

turi suprasti -
mane sunku suprasti

sunku paaiškinti
kodėl prie krašto nemėgstu miegoti

neaiškinu
visvien, nemiegosim

šiek tiek prisimerkus
apsimetu nematoma

matau, kaip mėnulis nevaikiškai šoka
pataluos, ir tarp mūsų kūnų

jo šviesa užpildo milimetrą
tarp mūsų pirštų

ir tavo kaklo linkis
nebepatogus galvai

klausi "juodos ar žalios?"
stengiuos kuo jausmingiau atsakyti -
kavos

nemoku paaiškinti
kodėl šiandieną

užtrunku -
prioritetas buvo man "namai"
o tau - tik "namas"

lingvistinė plonybė
ne skaičius

jausmas

penkiaeilis

pavydžiu lovai
tavo kūno svorio,
o pagalvės pavydi mano sielai,
nes niekados neteko nešti joms
tavų minčių.

Neužsigaunu

kuriu istorijas
dėlioju žodį vieną, du
nedaug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas nepasakyta
taptų mums realu
išgyventa
išjausta
ir palytėta.
apsimetu, kad nevisad suprantu,
nes noriu vėl išgirsti
teoriją tavųjų tikimybių
vingrybių,
kuriom pradinių klasių sąsiuvinių kampučiai
puošiasi lig šiol.
neatsibosta man klausyti
neatsibosta
nors kartais pagalvoju - pavargau;
nenustoju statyti
tarytum, rate užstrigau
žinai juk,
lyg melodija nauja
vis aidi mintyse
išstumia lauk tai,
kas jau apmąstyta.
pasakoju istorijas
dėlioju vieną prisiminimą, du
per daug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas išgyventa
taptų vėlei realu.

norėjai, kad kurčiau laiminga
nežinau, ar moku.
norėjai, kad būčiau laiminga
nežinau, ar moku.

Paklydėlė

kartais, vienas būna ten,
kur, rodos, turi būti du,
ir spragą nesančiojo
lėtai, skausmingai pildo laikas.
o ne, gal ne skausmingai
tiesiog tai žodis, paprastas vartoti,
paprastas, ir aiškus,
nereikalaujantis kitų.
bet kartais noris paaiškinti
daugiau, negu tik vienas žodis leidžia.
bet nevisad
leidžia galimybės.
sugebėjimai ištarti tai,
ir mintimis skinuosi kelią
supratimo link,
gestais ir verksmais
kai vis paklausi
"kam, kodėl" -
tai tik "todėl"
kad dėmesį atkreipčiau,
kurį, noriu tikėti,
pelnytai užsitarnavau,
kurio, atrodytų, nereik prašyti
bet vis nedrąsiai, kukliai
paprašau.
kiek kartų man "atrodė",
kiek kartų man pasivaideno,
kiek kartų aš
nepamačiau.

Nutylėjimai

gražu
perskaitytą knygą
vėl ir vėl atsiversti
ir tuos pačius žodžius
vėl ir vėl skaityti

gražu
bet liūdna
vis versdama perverstus puslapius
vėl ir vėl
jaučiuosi nerege
kažko nematydama

3, 2, 1...

Apie savo metus galvoju ne paskutinę metų dieną, galvoju kasdien. Šypteliu, nes jaučiuosi laisva – pernai, sutinkant 2014-uosius, nežadėjau niekam nieko. Absoliučiai. Nei sau, nei kitiems. Vienintelis dalykas kurį planavau – visiškai atsiduoti likimo, kurį kuriuosi pati, rankoms. O rankos – ne iš silpnųjų, ne tik glosčiusios, bet ir sudavusios; įrodžiusios, kad atlaikyti, pakelti ir panešti, galiu daugiau, nei kada bandžiau, teko, ar įsivaizdavau. Ne kartą pirštu badžiusios į akivaizdžius dalykus, kuriems buvau akla. Akla, bet ne deja, nes tai leido gyventi savam rožiniam burbule, kuriame kaip niekur kitur jaučiausi saugi, ir kuris padėjo išmokti kitą svarbi pamoką – arba nepūsk  burbulų, arba kurk pakankamai storas ir sandarias sienas.  Kad netyčiom aštri realybė nepradurtų. Prakiurus – sukis kaip išmanai. Vieni skaudžiai tekšteli žemyn, kiti – kabinas išmesto gelbėjimosi rato. Aš skendau. Nėriau kažkur tarp bedugnės ir išsigelbėjimo.

Galėčiau viską tęsti pabėdavodama, kaip viskas pasikeitė per metus, bet, galbūt ką nors nustebinsiu – viskas, neišskiriant nieko, keičiasi. Kasdieną, tik to nepastebim, ką kalbėti apie metus, 365-ias dienas. Būtų keista, jei viskas liktų, kaip buvę. Pokyčiai – absoliučiai normalus ir reikalingas dalykas. Esu dėkinga laiko tėkmei ir nepastovumui, kad pokyčiai yra įmanomi.

Svarbiausia, ko šįmet išmokau – tai nežadėti. Neesi niekam įsipareigojęs.

Kitais metais, ne iš savęs, o gyvenimo prašysiu tik vieno – kad ne parodytų, o padėtų pamatyti tai, kas svarbiausia. Arba pastūmėtų į galimybių glėby. Kartais ne mes renkamės, o pasirenka mus.

Dar viena pamoka: svarbu, kad tai, ką nori pasakyti, ir tai, ką kitas nori išgirsti, sutaptų. Kuomet tai skirias – elementaru, kad ne kažkas negerai,  o tai, jog tiesiog ne viskas gerai. Akivaizdu – kai vienam skauda, o kitas to nejaučia – mąstome skirtingai. Kuomet mąstome skirtingai – ne tik, kad nežiūrim viens į kitą, nežiūrim net į tą pačią pusę.  O pusių – net keturios. Keturios galimybės. Kokia tikimybė, kad abu žiūrėsit ten pat. Galų gale – bent jau vienas į kitą...

Hm. Vis dėl to – ne ką supras ar išgirs kitas svarbu, -  svarbu, kad sutaptų tai, ką norite pasakyti, ir tai, ką iš tiesų pasakote.

Pažadu sau šįmet save.