Matydama, kad gyvenu tarp atstumo nuo namų ir autobuso stotelės, kur trypčiodama stoviu kasryt ir laukiu to paties vėluojančio, perpildyto autobuso, jaučiu, jog savęs nejaučiu. Susilieju su grindiniu ir ant jo gulinčiais klevų lapais, nuskalbtais lietaus ir numindžiotais praeivių žingsnių, nespėjusiais pranešti taip staiga atėjusio rudens, likusiais su vienintele išeitimi, nebyliai gulėti kaip po truputį naikinamas margas takas, kuomet liūdnas šlavėjas, nespėjęs ryte išgerti kavos, surenka ir išmeta rudenį. Ant medžių tebesisupantys ryškiai geltoni gamtos kaitą signalizuojantieji supanašėja su vis rečiau rytą auksu nudažančiu spinduliu, tačiau aš jiems nepriklausau. Esu dešimt minučių prieš lietų, slegiantį ir pilką orą, kuomet kaip niekada aiškiai jaučiu spalvą siela, ne regėjimo dovana - o gal, greičiau - prakeiksmu, kuomet atmerkdami akis, užmerkiame sielą, ir, rausvas nuo vakaro šviesų, skliautą dengiantis šešėlis. Kur dingsta diena, nežinau, žinau tik tiek, jog ryte gulėjusio, naujai nusileidusio žemėn lapo, popiet, deja, neberasiu, ir žinau, jog iš dalies esu personifikuotasis lapas, tiksliau, tai dalelė manęs, kurias nebyliai išmėtau ir išdalinu. Medžiai žiemą nusirengia, palieka tik nuogas kamienas, apsirengęs, išties, daugiau, nei bet kada. Ir jam nešalta, nešalu ir aš, pasiruošiu, apnuoginu sielą žiemai, ilgam išalui, kurį, neaišku, ar pavasaris vėlei atėjęs, ištirpdys.