2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Iš gyvenimo imti viską, ir viską atiduoti gyvenimui.

Nežinau, kiek trunka reguliarus adaptacijos laikotarpis, kuomet gyvenimas pasisuka 180 laipsnių kampu, tačiau, akivaizdu, kad tikslios trukmės bent jau dienų tikslumu, ir nesužinosiu. Nesupykčiau galėdama viską sustabdyti savaitei ir vakarus leisti tumblerį, bloggindama, scrollindama per mėgstamus tinklaraščius, įgrysusį feisbuką ir klausyti KOL‘ų – viską, ko teko atisakyti. Žinoma, trumpam. Tik kol viskas stos atgal į senas vėžes.

Nors, meluoju pati sau. Kaip buvo seniau, nebebus niekada. Iš pradžių, nuo šios minties neįtikėtinai bėgau,  slėpiausi, išgyvenau neigimo, ir priėjau susitaikymo stadiją. Nebus, tai nebus. Žinau tik viena – dabarinė egzistencija netaps užsitęsusia kančia, problemas reikia spręsti, negandas vyti lauk ir kažką keisti. Atsakyti sau – labiau skauda keisti ar labiau skauda viską palikti taip, kaip yra. Sunkiausia būna, kuomet susiduria laukimas ir nežinia.

Kai manęs paklausia, ką šiuo metu veikiu gyvenime – paprastai šyptelėčiau prieš atsakydama, bet susilaukau nuo tokio intymaus gesto iš tiesų mano gyvenimu nesidomintiems, tiesiog apsimestinai bandančiais pasirodyti mandagiais ir sekundę pasvarstau, ką gi atsakyti – gyvenu aš, ar egzistuoju? Atrodo – nestoviu vietoju, judu, krutu, kuriu, mokausi, tačiau man tai – ne gyvenimas, o vienspalvė egzistencija, o iš kitos pusės, pastaroji dvasinė būsena siaubingai panašėja į  rutiną, kas jausmų ir emocijų pasauliui nėra ir neturėtų būti būdinga. Nuobodumo toli gražu nestokojančiai kasdienai spalvų, kažkodėl, stokoja rudens paletė ir mintis nevalingai šaukiasi baltos žiemos. Aliuzija į nesugrįžtančią ramybę.

Norėti veikti daugiau, būtų nuodemė – būna vakarų, kuomet didžiuojuosi savimi, jog radau laiko išsiplauti galvą. Būna, didžiuojuosi, kad vis dėl to neploviau tos galvos ir užbaigiau knygą, naudingą saviugdai. Kitą rytą atsikelsiu gal ne pavyzdingai švari, tačiau su naujagime idėja.

Akimirka kiek panaši į užstrigusį playlistą – užsiciklinusi ant vienos dainos,  vėl ir vėl iš naujo klausau tų trijų jau girdėtų minučių, ir šypsausi, kad bent tas tris minutes, turinčias skambesį, galiu kartoti kartas po karto.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą