Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą