2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

adresuota praeičiai

Manęs kažkas paklausė, į kokią vietą norėčiau sugrįžti.
Nepaisant to, kad klausimas pasirodė keistas atvirkštinį jo variantą įpratusioms girdėti ausimis (kur norėtum nukeliauti), aš nė akimirkos nesudvejojus nusišypsojau, kai mintyse iškilo pušų vaizdinys, ir atsakiau: raistas burokų.
Turbūt mažai kam girdėta, o tuo labiau, žinoma vieta nuginkluoja savimi. Bet žavesio jai pridėjai ir tu. Keturios dienos, kai man priklauso ežeras, miškai ir kiekviena gilė, valtys su paskandintais irklais, šuolis iš 8 metrų, plaukimas išilgai ežero, kai man priklausei tu, o aš priklausiau tau.
Antrus metus skaičiuoja nepriklausomybę tos dienos, kada pabusdavu nuo oro gaivos ir tie rytai, kada neatsimerkus žinojau, kur esi tu.
labas, štai arbata
ar kava
o kas geriau
ką pusryčiausim
aš pagaminsiu
mes pagaminkim
einam dar pagulėti
nes galim
nes gera šitaip
___________

P.S.

Kada nustojom kalbėtis. Kada paskutinįkart užkaičiau vandenį.
Mes visi esam ten buvę. Kur jaučiamės lyg namuose. Man kartais atrodo, kad aš susapnavau.
O ten, saulė pakyla lygiai taip pat – parodyk kam nors tą ryto idilę: pušyną kairėj, ir save dešinau.

Kada nors norėčiau susigrąžinti priklausomybės dokumentus. Tik, jau turbūt ne tos pačios nuosavybės. Malonu ką nors turėti. Ir atiduoti save. Štai taip nesavanaudiškai apsimainyti.

Nesitikiu, kad tai perskaitysi. Bet labai norėčiau.


Tebesaugau tą pusės metro ilgio čekį. Tebesaugau tas dienas.

5 komentarai:

  1. Tai vienintelis praeties momentas į kurį norėtum sugrįžti ar yra kokių kitų? Jeigu taip būtų taip pat įdomu paskaityti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šis - pirmasis pasiekęs sąmonę išgirdus klausimą. Bet, žinoma, ne vienintelis. :)

      Panaikinti
  2. Ir kas trugdo tokiai optimistiškai, gražiai saulutei rasti, kaip vadini, priklausomybės dokumentus? Manyčiau daugumos patrauki akį savo vidumi ir išorę ;)

    AtsakytiPanaikinti