basam vejantis tylą
gruodas teprimena triukšmą
vėjas tarpupirščiuos kaukia
ir langų stiklą suskaldo
o tavo žiemos nešaldo
neskuba vyti atgal
sninga žemėn
kaip sakė Miškinis
mūsų ( - svarbiausia!) žiedais
o ko pasiilgstu labiausiai -
Neries krantų, nuklotų ledais
kuriuos taip mėgai skaičiuoti
ir mėgai pamesti jų skaičių
kad vėlei galėtum kartoti -
bus speigo ir neigiamo oro
atsitiks kvailysčių gražių
pasiklysiu vėl tavo artume
pasistengsiu ne kartą, o du
atsakyti nebuvo svarbiausia
bet sekantiems protokolą - žinokit:
prašau, žinoki ir tu -
jeigu snaige aš tapčiau
didžiausia laimė man būtų ištirpt
ant blakstienų tavų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą