maniau suradusi Dievą

išmokau vilioti laiką
prailginti dešimt minučių
nepajusti akimirkos saiko
nepaklusti esamam trukdžiui.

pavydžiu šeštadienių rytams grožio
kaip moka jie švelniai burti
užlaikyti tave patale
- meno
kurio man nepavyksta sukurti.

išmokau prailgint šį rytą
sulaukti leidimo grožėtis
bet žmogaus stichija nepavaldi man

nesunku būti pasirinkimu
sunku būti netinkamu
kuomet vienatvę galiu apkabinti
dvejomis rankomis

tiek tik tereikia
tiek tik gana

užsidegu, gęstu
pabėgi
klausausi žingsnių tavo
užtenka -
o aš tikiu tyla

ir tuom,
jog niekada nebūsi mano.

turėk gerą dieną - tai skamba kaip pažadas

paėmus jos ranką atrodė
kad nieko gražesnio nesu laikęs delne
bet diena prasidėdavo ir be jo
ir kaip buvo keista
kad viskas tęsias
kad niekas nesibaigė
gal, tik truputėlį,
aš.

pasirinkimai

mes viską reflektuojam
esu savaime atspindys
gana mažai tikros tikrovės

šiandien nusidažau prieblanda
sergu
amžina abejone

dar yra vietų, kur slėptis
ir kokios jų kainos

laimė lengva
tik bado padus
sudrebina žemę
ir kilsteli

o krisdavau skaudžiai
smūgis sudrebindavo

kliūdavau už vientelio grumsto
primindama sau
kad mes -

tiksliausia vizualizacija
kas lieka po to
kai nebelieka
nieko.

***

kartais užsidarau miniatūrose.
o kartais jos uždaro mane.

kartais būna chaosas.
bet dažniausiai - tyla.

nemėgstu gražiai rašyti

Man neleisdavo prasmegti tavo glėby
norėjau tavimi prisidengt
užsikloti
žiūrėjau -
jaučiau kaltę ir skausmą
nenorėjau gailėtis
pro rakto skylutę
nužiūrėtų veiksmų
ir mano nemiga
manęs nepateisino
prisimenus visus, kurie išėjo
ir tuos,
kurie negrįžo
o lūkesčiai nepasiteisino.
Kai neklausydavai,
kalbėdavau išpažintis
ir žinojau
kad girdi
kartodavai -
svarbu suprasti
o kiek nesupranta.

mes visi čia dėl tos pačios priežasties

mano rudenio deivė
šoka ant pirštų galų
žemės neliesdama atsispiria
nepastebimai kyla
ir tęsia pasirodymą

ankstumo nebėra
ir ryto, pilno tavęs
ir manęs
tokios tuščios

mano rudenio deivė
rauda
apverkia pasmerktuosius
ir neišgirstus, nepastebėtus

pažadėjau nepasakoti
kaip laikai mano ranką
kaip įkrenta žmonės į meilę
ir
nebeiškrenta

mano rudenio deivė
žydi
kartais reikėtų mylėtis
bet ne įsimylėti

vidinis imperatyvas

kai paskutinį kartą tikrinau
rankas laikei man ant pečių

kuriuo metu praleidau
kuriuo metu mane paleidai tu?

laiko labiausiai trūksta
kai turime jo daugiausiai
apmaudu
jog ši paradigma
ne vien reliatyvumą apibrėžia
- ir perteklius tampa trūkumu.
neinu miegoti. ir miegas neateina
šiąnakt kelio neranda
neinu. nes eiti nereikia -
aš vietoj.


o eilutės
ne visos užpildytos turi būti.