nava, klausyklos ir klauptas

varvantis stogas prakalbina gatvę
ir skubantys žodžiai sustoja

mačiau kaip lašas pratašo šaligatvį
girdėjau kaip nebylės sielos atsiveria

prisėsčiau tavęs paklausyti
ant sleksčių keturių dešimčių bažnyčių,
kurios šiandien prakiurusi dangų prilaiko

pažadu neišgąsdinti
ar pažadi nepabėgti

nurimk
per naktį kelią į tave užsnigs -
nė pėdsako neliks

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas

tavęs laukiau
visą nenugyventą gyvenimą
keturis Lorcos pavasarius
ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių
dangus šviečia lietum
taip ryškiai ir vaiskiai - nė debesėlio
ir saulė netemdo jo platumų

kai aš nesu aš
ir tu nesi tu -
mes kartu

mes kartu
ir tu nesibaigus žiema
ir aš pavasaris amžinas

kalbėjimo mažiau

Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.

ar galima?

aš šiandieną
truputį

nedaug, neįdomiai
mano norai - mažučiai

mūsų tapatybėms
sutapti

norėčiau Jums neaiškinti, ir kad Atitinkami suprastų

Man kartais mažumėlę
apmaudu, jog žmonės nepastebi kaip
nežymiai į upę lyja - -
telieka drebančiom rankom nušluostyti dangui skruostus, bet,
atrodytų, - visi pastebi, ką daro medžiams pavasaris - ir
upės randa kelius į kiekvieną pumpurą,
tačiau, kaip čia nutiko, kad nepastebėjau
aš, jog atsitiko man vasara vasarį -
snyguriuojant aikštėj Katedros, net tris kartus

Iki pusryčių spėju pasiilgti šešiais skirtingais būdais

Trečią naktį virš galvos
miegantis katinas
minčių genezei įsibėgėti
neleidžia
glaudžiantis kailį šiltą
blaško susikaupimą
retsykiais valiūkiškai murktelėdamas
į ausį
prabundu, būna
su ūsu burnoj
ar kutendamas letena nosį
rainys pasąmonei naktį klajoti neleidžia
sapne svarbiausiu norėdamas būti
o visas baisumas
auginant katiną,
jog miegodamas jis
pagalvės trečdalį užima

________

ne, baisiausia
auginant katiną
- nebeauginti

Kosmogonija (bet kuri teorija apie mano kilmę, arba tai, kaip atsiradai tu)

penkių milijonų žvaigždučių viešbutyje

vipinis kambarys priklauso

negyvenamai salai many

kadais melagių ir apsišaukėlių, save kartografais vadinačių,

pakrikštytai tavo vardu

paukščių takas kambaryje

tokia ryški tiesi linija, taip vienodai paskirstanti mūsų kūną į du

dalinanti į begėdiškai simetriškas dalis

mano sąmonę

patikiu, kad nėr pasauly neidentiškų atsiskyrusių kontinentų

odoje ieškai nepažymėtų plotų, nuosavos teritorijos plėtrai

tarytum sklypo mėnulyje, dėl kurio, gravitacijos apsuptieji, susimuša

atleidžiu tau tavo savivalę keturių sienų akivaizdoje

tai, kaip ieškai pažadėtosios žemės, 

verčia pasijusti galaktika