galvoti, ar tu galvoji tą patį, ką galvoju aš

Nemėgstu eilių ir teksto rimavimo
asocijuoja į vieną -
didelį trūkumą idealumo
aišku, kaip dieną.

Keistas aiškumas, man nebūdingas
būdinga užstrigti
ir pasilikti
Tavo žvilgnyje.

Mojuoju vagonui
traukinio, išsivežančio
tave keturiskart per dieną -
tokiu dažnumu
akimirkai viskas apmiršta
koku dažnumu
aš išvažiuoju?

Mano dienų zenitas

mane augino perspaustos mamos eilutės
ir tėčio lyrinis tragizmas, kartais, skambėjęs, išties atmestinai
nors nebuvau esminė figūra
siužetą keisdavo į man palankią pusę, gan dažnai

apie buvimą savo gretimais aš nutylėdavau
patinka man palikti paslapties šiek tiek
kai siūlydavo suvaidinti rolę pagrindinę
apsimesdavau, o man – vis tiek

štai dešimtis metų praėjo
tik pagalvokit – nė akimirka ne mažiau ar daugiau
ir niekas nepasikeitė, išskyrus tai,
nebesirodau šviesai dienos – man patinka tamsiau

susimąsčius, tėvams liūdna nebuvo, arba – jie apie tai negalvojo
- nebuvo kada -
nebuvo preteksto ar būtinybės

tačiau

jog, vis dėl to, gerdama rudenio dulksną,
ir aš čia buvau
išduoti galėjo
tik rašale beskęstanti plunksna

maniau suradusi Dievą

išmokau vilioti laiką
prailginti dešimt minučių
nepajusti akimirkos saiko
nepaklusti esamam trukdžiui.

pavydžiu šeštadienių rytams grožio
kaip moka jie švelniai burti
užlaikyti tave patale
- meno
kurio man nepavyksta sukurti.

išmokau prailgint šį rytą
sulaukti leidimo grožėtis
bet žmogaus stichija nepavaldi man

nesunku būti pasirinkimu
sunku būti netinkamu
kuomet vienatvę galiu apkabinti
dvejomis rankomis

tiek tik tereikia
tiek tik gana

užsidegu, gęstu
pabėgi
klausausi žingsnių tavo
užtenka -
o aš tikiu tyla

ir tuom,
jog niekada nebūsi mano.

turėk gerą dieną - tai skamba kaip pažadas

paėmus jos ranką atrodė
kad nieko gražesnio nesu laikęs delne
bet diena prasidėdavo ir be jo
ir kaip buvo keista
kad viskas tęsias
kad niekas nesibaigė
gal, tik truputėlį,
aš.

pasirinkimai

mes viską reflektuojam
esu savaime atspindys
gana mažai tikros tikrovės

šiandien nusidažau prieblanda
sergu
amžina abejone

dar yra vietų, kur slėptis
ir kokios jų kainos

laimė lengva
tik bado padus
sudrebina žemę
ir kilsteli

o krisdavau skaudžiai
smūgis sudrebindavo

kliūdavau už vientelio grumsto
primindama sau
kad mes -

tiksliausia vizualizacija
kas lieka po to
kai nebelieka
nieko.

***

kartais užsidarau miniatūrose.
o kartais jos uždaro mane.

kartais būna chaosas.
bet dažniausiai - tyla.

nemėgstu gražiai rašyti

Man neleisdavo prasmegti tavo glėby
norėjau tavimi prisidengt
užsikloti
žiūrėjau -
jaučiau kaltę ir skausmą
nenorėjau gailėtis
pro rakto skylutę
nužiūrėtų veiksmų
ir mano nemiga
manęs nepateisino
prisimenus visus, kurie išėjo
ir tuos,
kurie negrįžo
o lūkesčiai nepasiteisino.
Kai neklausydavai,
kalbėdavau išpažintis
ir žinojau
kad girdi
kartodavai -
svarbu suprasti
o kiek nesupranta.