Disharmonija

Esu visiška ramybė.
Tylus, slogus vėsaus upelio tekėjimas,
kurį sugeria kasdienos melodija
ir savo tėkmėj nesugebu nuskandint laiko.

Esu visiška tyla.
Tvirtas, šaltas marmuro luitas,
neperžengiama kelią pastojusi siena,
kurios vis iš naujo atsiveriantį plyšį vėlei užlipdo gyvenimas.

Esu visiškas laukimas.
Kantrus, daug nesitikintis, užsimerkęs ir kenčiantis,
kaukiantis tarpdurio vėjas -
netelpantis pro jam paliktą įėjimą.

Esu chaosas.
Metu laikų neatitinkantis oras.
Neprisiverčiu susirūpinti
dėl vykstančios tuštybės mugės,
į kurią negavau pakvietimo.
-
nesugebu išmokėti duoklės,
kurios manęs prašo šalikelės
todėl nevaikštau gatvėmis,
lentai slenku savo sielos pasieniu.

***

Nemačiau niekada laimingo kūrėjo
apie nesibaigiantį liūdesį kuriančio.
Ir nesutikau kraunančio laužus,
kuris audra praėjusia ir nulaužytomis šakomis
nesidžiaugtų.

***

namuose
šiltoje lovoje
išsineriu iš kailių gyvenimo -
svetimu tušiniu
mintis užrašinėju,
kiek jose manęs,-
aš neskaičiavau
kai nieko nėra nepasakyto.
o žmogus ir ne matrica
skaičių nėra, tik chromosomos
iš anksto tiksliai nustatytu
rinkiniu.
nei viena daugiau,
nei viena mažiau
kaip ir minutės
grafiko dienų agonijos
į kurį, deja, nespėju,
džiaugsmąją akimirką
begaudydama.
išmokyta nešvaistyt laiko,
apsiverčiu,-
gal naudingiau jį leisti
gulint ant kito šono?

bet žirnis čiužinyje,
o gal šiek tiek giliau
suspaudė
sunepatogino, ir
tušinį padėjusi,
apsirengusi gyvenimu,
išeinu.

Autentiškumas

išmokę sekti ketureilį
esame prašomi dvasios emocijos
ir rašalo nupiešto išgyvenimo
lape.

pasikinkę deivę fantaziją
suteikdami pavadinimą
jausmui
peržengiam ribą.

po šūksnių, aplodismentų,
gėlių ir pagyrimų,
mums atneša rėmą
ir liepia
įlipti.

sutilpusius mus
pakabina ant sienos
kaip pavyzdį
ko nedaryti.

ir vėlei atėjusius -
gina nuo sienų
paslapčia saugodami
vietą ir jiems.

Vidinis monologas

Kalbu su pilkais žemės paukščiais

pakirptais sparnais, uodegom

be teisės skraidyt, raižyt dangų

be teisės kartais išnykti, keliom valandom

Esu išsibarsčius mozaika

trupiniai dulkėto kelio griovy

prausiuosi lietum ant šalto asfalto

skęstu ryto rūką perdūrusiam spinduly

Nemoku savęs sustabdyti

nemoku ištarti ,,gana"

moku neatitaisomai klysti

pastebėjau, jog tai tampa mada

Ginuosi nuo šito pasaulio

dviem rankom,- tik tiek teturiu

pasimetu kartais, ką saugot reikėtų

mane, ar jus?

- - -

Šiek tiek ne to - tai šį tą reiškia.

Kai pokalbiai pasisuka apie tai, kad nepagalvotum.

Įsivaizduoju, kur tada dingstu.

Jeigu verkiat visi, manau, kad nedingčiau aš.

O, gerai, vadinas aš normali.

Geri norai, pavirtę į masinį cirką, yra nesveika.

Dar yra vietų. Ir kokios jų kainos.

Aš žinau tiesą, ji pradeda patikti; o ne.

Šiemet per NIEKUR nereikia savos fantazijos.

Mes beviltiški atvejai

Aš negaliu nustot

Aš negaliu sustot

Negaliu išmokt

Gyvent atvirkščiai

Kai tu iškvėpi – įkvėpti.

Širdis neįpranta

Mušti ritmo kitaip

Iki skausmo ilgiuos

Naktimis tave šaukiuos

Bet išgirsta mano verksmą tik rytas.

Kas valandą

Tyliai numirštu

Ir vėlei prisikeliu

Prisuku laikrodį iš naujo

Iš naujo pažemintojo giesmę kartoju.