Kalbu su pilkais žemės
paukščiais
pakirptais sparnais,
uodegom
be teisės skraidyt,
raižyt dangų
be teisės kartais
išnykti, keliom valandom
Esu išsibarsčius mozaika
trupiniai dulkėto kelio
griovy
prausiuosi lietum ant
šalto asfalto
skęstu ryto rūką
perdūrusiam spinduly
Nemoku savęs sustabdyti
nemoku ištarti ,,gana"
moku neatitaisomai klysti
pastebėjau, jog tai tampa
mada
Ginuosi nuo šito pasaulio
dviem rankom,- tik tiek
teturiu
pasimetu kartais, ką
saugot reikėtų
mane, ar jus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą