***

man nepatinka
kai mane pamato
įkyriai stebi
degina žvilgsniu.

nemėgstu
kuomet mane
kaip daiktą
nužiūri žmonės pakelių.

aš mėgstu laukti
rymoti
ir alsuoti
karštu garu sudrumsti
šaltą sausio naktį.

aš mėgstu pastebėti
atkreipti dėmesį
į detales
į menkaverčius dalykus, - - -
Tave
aš mėgstu deginti
žvilgsniu, ranka
jausmu.

***

kada susipažinom
kada birželio naktys buvo ilgos
kada žvaigždes skaitydavau
kaip akmenis,-
pabertus pakelėj.

kada vijokliai vijos
apsuko savo dangiškom verpstėm
sujungė gijom,-
dvi paprastas,
svajokliškas idėjas.

kada žiedus pakando
kada tvoros strypus geltonai perdažėm
juodom, ilgom naktim
aš verkdavau prie lango
kada
mes tapom nepažįstamais.

we all need silence moments

myliu
šaltą kelio dangą
šaltą rudenio vakarą
kuomet ji glaudžia
šaltą mano delną

myliu
drėgną laukų paklotę
drėgną vasaros rytmetį
kuomet rūkas gaubia viską,
kiek galiu užmatyti

myliu
žemės kvapą
graudų vardą
lietaus

savo brolį mėnulį
kuris kasnakt guli
ant šalto padėklo
drėgno dangaus.

laisvė varžo labiau negu grotos

einu
žygiuoju
išvažiuoju

pro didelius ledynus
slėnius
keliukus

imu
dėlioju
įmontuoju
dar vieną plytą
akmenį
ir luitą
į atminties mūrus

krentu
gilyn
mane visi akim palydi
nestabdo
nes suklupau aš
vienintelėj duobėj kely.

naktis dominuoja mano gyvenime

išeina, negrįžta dienos
emigruoja mano sapnai
lietus
sulyja velėną
šaižo žemę dangaus vargai.

kaip kregždė laukinė
skraidau
dominuoju
iš lėto
saldžiai
pabučiuoju
globoju.

užgysiu
išnyksiu
kaip mažas randelis
neliks nė žymės
mano kūno
tavajam.

rojus žemėj -
tai Tu
tarpe dygių kadagių
žvilgsnį
švelnų jaučiu.

ši naktis -
be ribų
tik klajokliai laukų
piešia pašvaistę
virš mano
ir Tavo
galvų.

neišsipildžiusi laimė tampa našta.

Visą baltą, purų it pūkas,
džiaugsmą suaugusiųjų akims
ir vaikų širdims,
lietus ištirpdė
per trumpą laiką.
Ištirpdė per greitai.
Kaip karšta ir kvapni arbata
ištirpdo savy skandinamą cukrų.
Vienas mirksnis, du -
balti kristalai išnykę
dabar jau saldžiame, lipniame skystyje.
***
Kartais ištirpstame mes.
Nuo žvilgsnio.
Tos akys kaip arbata -
įsmeigtos, tarsi šaukštelis puodukan,
pamažu išmaišo visą mane,
mano ląsteles,
pamažu aš tirpstu tame žvilgsnyje.
O kai šitaip matyti pasaulį pasidaro per saldu -
aš išteku iš to žvilgsnio -
nevalingai palieku tą kūną,
lėtai slenku veido kontūrais,
paliečiu lūpas,
sudrėkinu delnus
ir krentu žemyn -
minkštai, ant balto,
nekalto,
džiuginančio džiaugsmo
ir jį ištirpinu.
Vėl.
Susimaišau su pilka grindinio mase,
tamsiais gatvių pakampiais,
išsipurvinu
ir tas kūnas nueina -
po tomis kojomis lieka dar vienas,
jau nebe baltas kristalas.

comes and goes

šiandien negersiu arbatos.
ir išeisiu patylomis.
perlipsiu purviną slenkstį.
ir vienišas gatvės žibintas
nupieš mano tamsų šešėlį.
mėnulis suskaičiuos mano pėdas,
o vėjas jas užpustys.
lyg nieko nebuvo.



aš išeisiu.
tyliai, ir nieko nelaikoma.
man metas.
nes aš pavėlavau.