myliu
šaltą kelio dangą
šaltą rudenio vakarą
kuomet ji glaudžia
šaltą mano delną
myliu
drėgną laukų paklotę
drėgną vasaros rytmetį
kuomet rūkas gaubia viską,
kiek galiu užmatyti
myliu
žemės kvapą
graudų vardą
lietaus
savo brolį mėnulį
kuris kasnakt guli
ant šalto padėklo
drėgno dangaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą