Kosmogonija (bet kuri teorija apie mano kilmę, arba tai, kaip atsiradai tu)

penkių milijonų žvaigždučių viešbutyje

vipinis kambarys priklauso

negyvenamai salai many

kadais melagių ir apsišaukėlių, save kartografais vadinačių,

pakrikštytai tavo vardu

paukščių takas kambaryje

tokia ryški tiesi linija, taip vienodai paskirstanti mūsų kūną į du

dalinanti į begėdiškai simetriškas dalis

mano sąmonę

patikiu, kad nėr pasauly neidentiškų atsiskyrusių kontinentų

odoje ieškai nepažymėtų plotų, nuosavos teritorijos plėtrai

tarytum sklypo mėnulyje, dėl kurio, gravitacijos apsuptieji, susimuša

atleidžiu tau tavo savivalę keturių sienų akivaizdoje

tai, kaip ieškai pažadėtosios žemės, 

verčia pasijusti galaktika

čia tikrai Tu

supykčiau ant viso pasaulio
jei atiduotų man kišenėse slepiamą kasdienybę
ir atimtų visas galimybes
praleisti ją su tavim

vakar, dieną prieš, rytoj

jeigu išeitum į karą
būčiau tavo
stiprybė
nesijaučiu
pažeidžiama, graži istorija
išeitų, bet
gražūs dalykai
turi negražų bruožą
- baigtis

tau nereikia išeiti
kad būčiau tavo
silpnybė
bet, silpni dalykai
turi negražų bruožą
- kare nepritikti

bet taip gražu
žiūrėti
kaip užsimerkdamas
nusilpsti
ir akimirką būnu
stipri
už abu

dvigubas faktorius

Man niekad nepabos klausyti
kaip tie pabrėžtini netobulumai
sukuria tave
ir niekad neatsisakysiu galimybės,
priminti tau, jog taip kalbėdamas tu klysti.

Ir lūpos šitaip kritikuojančios save
tuo pat metu yra vienintelės, kurios
išties nežeidžia
hiperboles, mielasis,
brėži ne ten, kur reikia.

Darau kūrybą
bet savimi tu
sukuri mane
ir formulėn sustoja
visi skaičiai
lygtyje nežinomųjų nebėra.

mano auksinė žuvis po ledu

basam vejantis tylą
gruodas teprimena triukšmą
vėjas tarpupirščiuos kaukia
ir langų stiklą suskaldo

o tavo žiemos nešaldo
neskuba vyti atgal
sninga žemėn
kaip sakė Miškinis
mūsų ( - svarbiausia!) žiedais

o ko pasiilgstu labiausiai -
Neries krantų, nuklotų ledais

kuriuos taip mėgai skaičiuoti
ir mėgai pamesti jų skaičių
kad vėlei galėtum kartoti -

bus speigo ir neigiamo oro
atsitiks kvailysčių gražių
pasiklysiu vėl tavo artume
pasistengsiu ne kartą, o du

atsakyti nebuvo svarbiausia
bet sekantiems protokolą - žinokit:
prašau, žinoki ir tu -

jeigu snaige aš tapčiau
didžiausia laimė man būtų ištirpt
ant blakstienų tavų

galvoti, ar tu galvoji tą patį, ką galvoju aš

Nemėgstu eilių ir teksto rimavimo
asocijuoja į vieną -
didelį trūkumą idealumo
aišku, kaip dieną.

Keistas aiškumas, man nebūdingas
būdinga užstrigti
ir pasilikti
Tavo žvilgnyje.

Mojuoju vagonui
traukinio, išsivežančio
tave keturiskart per dieną -
tokiu dažnumu
akimirkai viskas apmiršta
koku dažnumu
aš išvažiuoju?

Mano dienų zenitas

mane augino perspaustos mamos eilutės
ir tėčio lyrinis tragizmas, kartais, skambėjęs, išties atmestinai
nors nebuvau esminė figūra
siužetą keisdavo į man palankią pusę, gan dažnai

apie buvimą savo gretimais aš nutylėdavau
patinka man palikti paslapties šiek tiek
kai siūlydavo suvaidinti rolę pagrindinę
apsimesdavau, o man – vis tiek

štai dešimtis metų praėjo
tik pagalvokit – nė akimirka ne mažiau ar daugiau
ir niekas nepasikeitė, išskyrus tai,
nebesirodau šviesai dienos – man patinka tamsiau

susimąsčius, tėvams liūdna nebuvo, arba – jie apie tai negalvojo
- nebuvo kada -
nebuvo preteksto ar būtinybės

tačiau

jog, vis dėl to, gerdama rudenio dulksną,
ir aš čia buvau
išduoti galėjo
tik rašale beskęstanti plunksna