mes visi čia dėl tos pačios priežasties

mano rudenio deivė
šoka ant pirštų galų
žemės neliesdama atsispiria
nepastebimai kyla
ir tęsia pasirodymą

ankstumo nebėra
ir ryto, pilno tavęs
ir manęs
tokios tuščios

mano rudenio deivė
rauda
apverkia pasmerktuosius
ir neišgirstus, nepastebėtus

pažadėjau nepasakoti
kaip laikai mano ranką
kaip įkrenta žmonės į meilę
ir
nebeiškrenta

mano rudenio deivė
žydi
kartais reikėtų mylėtis
bet ne įsimylėti

vidinis imperatyvas

kai paskutinį kartą tikrinau
rankas laikei man ant pečių

kuriuo metu praleidau
kuriuo metu mane paleidai tu?

laiko labiausiai trūksta
kai turime jo daugiausiai
apmaudu
jog ši paradigma
ne vien reliatyvumą apibrėžia
- ir perteklius tampa trūkumu.
neinu miegoti. ir miegas neateina
šiąnakt kelio neranda
neinu. nes eiti nereikia -
aš vietoj.


o eilutės
ne visos užpildytos turi būti.

Metai gyvenimo.

Šis tekstas gimė, tiksliau, iš minčių materializavosi į žodinį pavidalą ne per vieną vakarą. Jį kūriau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai.

Metai praėjo, kaip gyvenu čia, Vilniuje. Savo svajonių mieste. Vieni idealizuoja Paryžių, Londoną, Niujorką, o man nereikėjo žvalgytis į gretimus kraštus, kad atrasčiau ir realizuočiau save. Pripažinsiu – gal tuščia ir kvaila taip kalbėti, kai nesu išmaišiusi viso pasaulio ir mačiusi visų jo siūlomų įdomybių, tačiau, manau, jog viso to dalelę galiu rasti čia.

Vilnius didelis. Vilnius svetingas ir metropolitiškas. Kaip pasisakė jau vienas vaikinukas savam staripsnyje (kurio, deja, niekaip neatrandu) – atsistojus prie perėjos ir laukiant žalios, aplink renkasi ne viena senučiukė. Aplink renkasi, būriai, dešimtys žmonių, kurie laukia kartu su tavimi. Ir užsidegus žaliam siganlui, gatve plaukia būrys žmonių, iš abiejų pusių. Anksčiau, šis vaizdas žavėdavo nuotraukose iš Tokijo, Los Andželo, kitų pasaulinių didmiesčių, o dabar tai vyksta greta, vos už minutės kelio nuo mano namų įrengtoje sąnkryžoje.

Vilnius gražus ir paslaptingas. Ar kada nors grožėjotės rytu, kuomet dar vėsoje nuo Neries kyla rūkas? Kai Baltas ir Žalias tiltai miega, gatvių nešturmuoja troleibusai, o žmonės neskuba ir nelekia? Ar teko šerti šaltą vasarį antis Vilnelėje, Bernardinų sode? Šiais momentais supratau, kaip pasalūniškai mane vilioja Vilnius, ir kaip lengvai aš pasiduodu jo kerams.

Po truputėlį prisijaukinau Vilnių, ir jaučiau, jog jis man paklūsta. Iš pažiūros nepažabojimas, nesuvaldomas, niekad nenurimstantis miestas, kuriame, pirmąkart jautiesi toks mažas. Kad kažkas keičiasi, matyt, ir supratau, kai nebesijaučiu čia tokia ir maža.

Per metus viskas apsivertė: sugrįžusi ir pabuvusiu namie Kaune sakau, jog grįžtu ne į „tą butą Vilniuj“, o į namus. Laukdama autobuso, netrypčioju nežinioje, kur kuris veža, o intuityviai žinau visų gretimais pravažiuojančių maršrutus. Pamenu, visa ko pradžią – tašes, daiktus, betvarkę, rūšiavimus, sąrašus, pirkinius – bet tai ir buvo žaviausia persikėlimo dalis. Planuoti, dėliotis ir įgyvendinti tai, kas vos prieš kelis mėnesius atrodė neįmanoma prilygo kone šimtmečio plano įgyvendinimui.

Ko išmokė Vilnius:

-          - Planuotis laiką. Jeigu, kaip visada, būčiau užsisėdėjusi prie kompiuterio, knygos, žurnalo ar kitokios laiką stumiančios veiklos, būčiau spėjusi ir padariusi absoliutų nieką. Tvarka ir disciplina buvo tai, ko išties trūko mano menkai sustygiuotoje dienotvarkėje. Baiminiausi, jog ją įvedus, nespėsiu visko taip pat, kaip nespėdavau iki šiol tačiau papildomai graušiu save, jog nespėju. Klydau. Kartu su tvarka į kasdienybę įžengė ramios tinginystės pasimėgavimo minutės, kada tysoti priešais kaitinančią saulę pavasarėjant tapo ne rutina, o malonumu. Kai išmoksti dėliotis laiką, išmoksti jį ir taupyti – nesinori gaišti nė vienos minutės niekams, stengies kiekvieną akimirką užpildyti naudinga veikla, nesvarbu, kas tai būtų – knyga, filmas, pasivaikščiojimas, mokslai, netgi, popiečio miegas – kuomet viskas turi savo laiką, spėji atlikti ir pareigas, ir įgyvendinti norus.

-          - Taupyti ir skaičiuoti. Niekada nebuvau itin išlaidi ar švaistanti, bet kartu su laiku, išmokau tausoti ir piniginės turinį. Gyventi sunku nebuvo, ir nors neleidau sau visko, ko noriu, nuskriausta nesijaučiau. Priešingai – namuose Kaune visad žinau, atsidarius šaldytuvą nuolat rasiu ką užkrimsti, pietūs bus pagaminti, ir viskas, ką randu spintelėse, yra mano. Čia, viskas kitaip. Savo maisto racioną dėliojies pats, apskaičiuoji, kiek ko reikės, ko norėsi, ir kada. Išties, šypsaus tai rašydama – koks paviršutiniškas ir neįdomus tai dalykas – apsipirkinėti, bet, pamenu, pirmaisiais mėnesiais jaučiausi tokia didelė, savarankiška ir nepriklausoma, o tiksliau – priklausoma tik nuo savęs – aš valdžiau savo šaldytuvo turinį, pusryčių kiekį,  ir kas bus pietums. Žinoma – namuose niekas nelaukdavo su garuojančiu puodu, čia – tuo labiau.

-          - Eiti už savo įsitikinumus. Niekada nebuvau lengvai pastumiama, ir kartais tikrai kvailai užsispyrusiai laikydavaus netgi neteisingų įsitikinimų, bet būtent čia supratau, jog jei pats nekovosi už savo tiesą – už ją nekovos niekas. Turi tikėti savim, nes be tavęs tai darys maža dalis žmonių, bet tie, kurie palaikys – juos vertink ir laikyk arčiau savęs už bet ką.

Oho, Vilnius atėmė daug. Galimybę kasryt paglostyti katę, grįžus namo sutikti besišypsančią mamą, vakarais gultis į savo lovą. Nebegaliu skaičiuoti žaliuzės ruoželių, ruošiantis egzaminams, valyti dulkių nuo tvarkingai tebesudėtų teptukų, šeštadienį prabudus nubėgti pas močiutę blynų, o pavargus – imti ir išvažiuoti į sodą. Bet... kiek Vilnius davė. Katedrą kasryt pakeliui į universitetą, naujus draugus ir autoritetus, galimybių save realizuoti, namais tapusį stogą virš galvos. Vilnius mane davė mane – pačią pačiausią, kurios ieškojau ir gryninau ilgus metus. Vilnius man davė mane tokią, kokia žavėjaus būdama jaunesnė; čia suvokiau, kad, visu pirma, turiu būti autoritetas sau, pasitikėti savimi ir nepalikti savęs.
Vilnius davė laisvę, laimę ir įkvėpimą, gurkšnį oro ir stūmį pirmyn. 

miniatiūros

i.

nekonspektuoju svetimų minčių
kol fone ūžia personalus chaosas.

ii.

kad jūs žinotumėte
iš kur atsiranda
poezija.

iii.

eilėraštyje aš nekalbu.
kalbu ne aš.

iv.

tavo egzistenciją
įprasminu žodžiais.

v.

pradūrus skylutę lape
lengviau stebėt, kas aplinkui
minčių neblaško detalės
gebu susitelkti į viena.

neįgyvendinamas projektas

uždaras magiškas ratas
terminuoto veikimo užtaisas
oda prieš naktį pašiurpstanti
popieriaus lapas išplėštas
įsivaizduojamybė neegzistuojanti
jutimai fiktyvūs
atsakymas, klausimo neužduoto

esi utopija
niekam nepriklausanti.

vienas plius vienas nelygu dviems

įsiveržus
į mano galvą
išeitų neblogas
filmas.

atplaišos
liūdno gyvenimo
ir sauja
nesuvaidintų vaidmenų.

kažkuriame vaidmeny
užstrigau -
ciklas užsidaro
nesibaigia
ir nesitęsia
užstrigusi
patefono adatėlė
sugrodama
natą tą pačią
duria -
ir traukies,
lėtai, gilyn
purvinu delnu
anglėtu
dangstausi -
tipinis scenarijus
buitinio kino
atsukus juostą
dešimt sekundžių atgal
nesikartoju
išgyventą momentą
jaučiu iš naujo
kitaip
filmas neprailgsta
scenos vienodos
ir suvaidintos
išsiskiria

sąmonės srautas

skundžiuosi kaklo skausmais
ir rankos dažniau nutirpsta
laikrodis muša
skaudžiai suduoda

prisimenu

ko niekad nebuvo

prisimenu

kaip norėjau, kad būtų

kaip noriu

skaudžiai suduoda

sąmonės priekaištai

kam leidausi

rodyklių apgaudinėjama

kam leidausi

laiko vedžiojama

ne todėl

kad jis ne su manimi

o todėl

kad aš ne su juo

mano malda

nebyli

atsiprašau visų

kurių dar neįžeidžiau

atsiprašau

kad žadėjau randu širdy nelikti

skundžiuosi kojų skausmais

ir stovėti ilgiau nepritinka

atsiprašau

kad likau

kad prisimenu

kad nebuvo

popieriuje artimiems ne vieta
iškeldinau tave

į nelankomus tolius

neapgyvendintą teritoriją

kodėl

iš paskos naujakurių atsivedei

nevaikštau

slanksteliai meluoja

priešintis priepuoliui

nepajėgūs nutirpsta