Kategorijos

kalboje laikų - trys
mažiau nei metų laikų
gal todėl gimtąja kalba mes nesusišnekam
ir lengviau adaptuotis prie pasikeitusio oro.

šokinėju tarp tarpų eilučių
praleidžiu dvi, ar puslapį
kurį anksčiau ar vėliau asmenuotės supurvins.

aš
tu
jis, ji
kažkas mus paslėpė
kažką jūs pametėt
kažką, ko jie ir jos niekada neturėjo.

Matydama, kad gyvenu tarp atstumo nuo namų ir autobuso stotelės, kur trypčiodama stoviu kasryt ir laukiu to paties vėluojančio, perpildyto autobuso, jaučiu, jog savęs nejaučiu. Susilieju su grindiniu ir ant jo gulinčiais klevų lapais, nuskalbtais lietaus ir numindžiotais praeivių žingsnių, nespėjusiais pranešti taip staiga atėjusio rudens, likusiais su vienintele išeitimi, nebyliai gulėti kaip po truputį naikinamas margas takas, kuomet liūdnas šlavėjas, nespėjęs ryte išgerti kavos, surenka ir išmeta rudenį. Ant medžių tebesisupantys ryškiai geltoni gamtos kaitą signalizuojantieji supanašėja su vis rečiau rytą auksu nudažančiu spinduliu, tačiau aš jiems nepriklausau. Esu dešimt minučių prieš lietų, slegiantį ir pilką orą, kuomet kaip niekada aiškiai jaučiu spalvą siela, ne regėjimo dovana - o gal, greičiau - prakeiksmu, kuomet atmerkdami akis, užmerkiame sielą, ir, rausvas nuo vakaro šviesų, skliautą dengiantis šešėlis. Kur dingsta diena, nežinau, žinau tik tiek, jog ryte gulėjusio, naujai nusileidusio žemėn lapo, popiet, deja, neberasiu, ir žinau, jog iš dalies esu personifikuotasis lapas, tiksliau, tai dalelė manęs, kurias nebyliai išmėtau ir išdalinu. Medžiai žiemą nusirengia, palieka tik nuogas kamienas, apsirengęs, išties, daugiau, nei bet kada. Ir jam nešalta, nešalu ir aš, pasiruošiu, apnuoginu sielą žiemai, ilgam išalui, kurį, neaišku, ar pavasaris vėlei atėjęs, ištirpdys.

Disharmonija

Esu visiška ramybė.
Tylus, slogus vėsaus upelio tekėjimas,
kurį sugeria kasdienos melodija
ir savo tėkmėj nesugebu nuskandint laiko.

Esu visiška tyla.
Tvirtas, šaltas marmuro luitas,
neperžengiama kelią pastojusi siena,
kurios vis iš naujo atsiveriantį plyšį vėlei užlipdo gyvenimas.

Esu visiškas laukimas.
Kantrus, daug nesitikintis, užsimerkęs ir kenčiantis,
kaukiantis tarpdurio vėjas -
netelpantis pro jam paliktą įėjimą.

Esu chaosas.
Metu laikų neatitinkantis oras.
Neprisiverčiu susirūpinti
dėl vykstančios tuštybės mugės,
į kurią negavau pakvietimo.
-
nesugebu išmokėti duoklės,
kurios manęs prašo šalikelės
todėl nevaikštau gatvėmis,
lentai slenku savo sielos pasieniu.

***

Nemačiau niekada laimingo kūrėjo
apie nesibaigiantį liūdesį kuriančio.
Ir nesutikau kraunančio laužus,
kuris audra praėjusia ir nulaužytomis šakomis
nesidžiaugtų.

***

namuose
šiltoje lovoje
išsineriu iš kailių gyvenimo -
svetimu tušiniu
mintis užrašinėju,
kiek jose manęs,-
aš neskaičiavau
kai nieko nėra nepasakyto.
o žmogus ir ne matrica
skaičių nėra, tik chromosomos
iš anksto tiksliai nustatytu
rinkiniu.
nei viena daugiau,
nei viena mažiau
kaip ir minutės
grafiko dienų agonijos
į kurį, deja, nespėju,
džiaugsmąją akimirką
begaudydama.
išmokyta nešvaistyt laiko,
apsiverčiu,-
gal naudingiau jį leisti
gulint ant kito šono?

bet žirnis čiužinyje,
o gal šiek tiek giliau
suspaudė
sunepatogino, ir
tušinį padėjusi,
apsirengusi gyvenimu,
išeinu.

Autentiškumas

išmokę sekti ketureilį
esame prašomi dvasios emocijos
ir rašalo nupiešto išgyvenimo
lape.

pasikinkę deivę fantaziją
suteikdami pavadinimą
jausmui
peržengiam ribą.

po šūksnių, aplodismentų,
gėlių ir pagyrimų,
mums atneša rėmą
ir liepia
įlipti.

sutilpusius mus
pakabina ant sienos
kaip pavyzdį
ko nedaryti.

ir vėlei atėjusius -
gina nuo sienų
paslapčia saugodami
vietą ir jiems.

Vidinis monologas

Kalbu su pilkais žemės paukščiais

pakirptais sparnais, uodegom

be teisės skraidyt, raižyt dangų

be teisės kartais išnykti, keliom valandom

Esu išsibarsčius mozaika

trupiniai dulkėto kelio griovy

prausiuosi lietum ant šalto asfalto

skęstu ryto rūką perdūrusiam spinduly

Nemoku savęs sustabdyti

nemoku ištarti ,,gana"

moku neatitaisomai klysti

pastebėjau, jog tai tampa mada

Ginuosi nuo šito pasaulio

dviem rankom,- tik tiek teturiu

pasimetu kartais, ką saugot reikėtų

mane, ar jus?