ACD

Toks artimas retas labas
Nematyt
Bet kas kartą truputį pakylu
Gaudžiant skliautui ir freskoms atgyjant
Ar štai taip sutapimai žaidžia
Bet nebūnam dėl to nusivylę
Jei paklaustum kodėl (paklaustum - žinau)
Stovėtume šitaip tyloj, kaip teko stovėt jau daug kartų
Ir kažkur ramumoj, kiekvienas rastų atsakymo glėbį
Ilgu
Žiūrėt ir matyti,
Jog į tavo klausimus
Nebeatsakau
Atleiskite, atsiprašau, noriu praeiti
Noriu spėti parodyti
Kiek akimirkų suskaičiavau, kiek jų mažai
Ir kiek daug praėję dienų, stebinančiai vienodų, kai pagalvoju
Kai ne - visad viskas atrodė kitaip
Ir niekad neskaičiavau pasisveikinimų
Gaila
Tik kiekvieną sudie
Bet slapčiomis man džiugu
Jog nei vienas jų 
paskutiniu nebuvo

Atsakiklis

Slėptis drąsu už
Nebylių procesijos
Jie pasako
Kas vaišto mintim, kas
Vietos dažnai neranda nakvynei, kas
Palenda po atbulu sakiniu, kas
Atsiliepia, kai skambinu dievui, kas
Atsiliepia

Kai stoviu prie krašto kanono, kai
Braidžioju sekluma, kai
Valgai ne tu, o kai
Valgo tave, kai
Iškvepi tu, kai
Įkvepiu aš, kai
Kvėpuojam, kai
Kilpas atlaisvinu
Kas

Kur
Ieškai grožio akimirkos, kur
Gera sugrįžti, kur
Siekia ribos komforto, kur
Prasideda pabaigos, kur
Tikėjimą, kur
Surandi

Kada po nakties
Tik perdegęs rytas
Vietinės reikšmės pripažinti
Poetai kelias, važiuoja
Į darbą, mojuoja
Po kasdien pirmyn ir atgal
Kursuojančio autobuso ratais

Trūksta sąžinės, trūksta
Absurdo, trūksta

Valios išlįsti iš

Dvasinio skurdo
Atleiskit, ne šiandien
Po signalo
Palikit žinutę

adresuota praeičiai

Manęs kažkas paklausė, į kokią vietą norėčiau sugrįžti.

Nepaisant to, kad klausimas pasirodė keistas atvirkštinį jo variantą įpratusioms girdėti ausimis (kur norėtum nukeliauti), aš nė akimirkos nesudvejojus nusišypsojau, kai mintyse iškilo pušų vaizdinys, ir atsakiau: raistas burokų.
Turbūt mažai kam girdėta, o tuo labiau, žinoma vieta nuginkluoja savimi. Bet žavesio jai pridėjai ir tu. Keturios dienos, kai man priklauso ežeras, miškai ir kiekviena gilė, valtys su paskandintais irklais, šuolis iš 8 metrų, plaukimas išilgai ežero, kai man priklausei tu, o aš priklausiau tau.
Antrus metus skaičiuoja nepriklausomybę tos dienos, kada pabusdavu nuo oro gaivos ir tie rytai, kada neatsimerkus žinojau, kur esi tu.
labas, štai arbata
ar kava
o kas geriau
ką pusryčiausim
aš pagaminsiu
mes pagaminkim
einam dar pagulėti
nes galim
nes gera šitaip
___________

P.S.

Kada nustojom kalbėtis. Kada paskutinįkart užkaičiau vandenį.

Mes visi esam ten buvę. Kur jaučiamės lyg namuose. Man kartais atrodo, kad aš susapnavau.
O ten, saulė pakyla lygiai taip pat – parodyk kam nors tą ryto idilę: pušyną kairėj, ir save dešinau.

Kada nors norėčiau susigrąžinti priklausomybės dokumentus. Tik, jau turbūt ne tos pačios nuosavybės. Malonu ką nors turėti. Ir atiduoti save. Štai taip nesavanaudiškai apsimainyti.

Nesitikiu, kad tai perskaitysi. Bet labai norėčiau.

Tebesaugau tą pusės metro ilgio čekį. Tebesaugau tas dienas.

Daugiau ar mažiau

Rytais būnu per daug
cukraus kavoje
vienas šaukštelis
du šaukšteliai
žinau, nekartok
aš netyčia -
man kartojo, kad
tokio žodžio nėra
persūdau, netyčia

manęs šiek tiek per mažai
užpildyti tarpams
tarp tavo pirštų, taip retai liečiamų
ir taip dažnai - nesąmoningai
neprisimeni tu
bet aš
nepamiršiu

visados
surandu tave
savo palto kišenėj
žiebtuvėlio ieškodama
abu -
šiluma

mintyse skamba rokenrolas
tau negirdint pasižadu:
aš būtinai tave suprasiu
jeigu tik laiko bus
pakankamai

sąstingis

gegutė
vaikus lizuose palieka
ir gieda, dainuoja
pavasarį

ir skrodžia giesmė
gryną orą bei rytus
štai taip mane skrodžia
žydėjimas

pažvelk,
nešalčiu nusnigo medį kiekvieną,
tau suteikė bukinančią rimtį,
ir žiūrėk,
kaip norisi man
tau daryti
ką daro pavasaris pumpurui
- susprogdinti

lizduos paliktų
apleistų, nebylių
nepagaili
dažniausiai -
laiko už kvailį

išskridus gegutė
klausimų neužduoda
ir niekeno akių nekliudė
kaip ji šiandien
mano rankomis
nusižudė

tyliai nebyliai, ir viskas, kas telpa tarp jų

norėjau kad būtum
tyla ir ramybė
vieta,
kur galėtų ateiti rytojus
bet buvai nieko panašaus
ir esu vis lengvai kontuzita
tavo tylos,
pasaulyje, kuris niekuomet
nenustoja kalbėti

išeiti
iš komforto zonos reiškia
žengti žingsnį atgal
ir atsitraukiant šitaip
judėti į priekį

turėjau nustoti tau labos nakties linkėti
kad galėčiau pradėti
linkėti jos sau

stukt

pasaulis baigsis sudegęs
pasaulis baigsis ledu
šmaikštauju, jog su jūs komentarais, išties, nejauku
pabaiga ateina nebyliai
tada, kai išeini tu
turėjom būti kitokie
ne
turėjom, esam ir būsim lyg iš pradžių
nes pradžios - gražiausia dalis
tik generalinės metu žodžius užsimirštam -
atsistot ir išeiti turi pasibaigus dar porai veiksmų

priversti rankos ieškoti rankos, negaliu
ir radus, ją išlaikyti

____________________________
niekas manęs taip nemylėjo kaip tu
niekas nemylėjo šitaip

bet mylėjo - skirtingai
pripažint jiems tai nebuvo baisu
baisu atsiduot paskutiniajam veiksmui

force majeure

lūpų kampučius
griaudžiant nulyja

nurieda gama ir paletė
tavimi, kampučiais

sutinku
tu teisus, bet klysti

spėju gurkštelėti kavos
bet niekada -
išgerti visą puodelį
iki kol
tu sugrįžti

mūsų ginčai - garsūs
jų niekas
negirdi

netreksiu durimis
taupydama vyrius

atleiskite,
ne ten pataikiau

mano batai nauji
bet sieloj - skylė

nava, klausyklos ir klauptas

varvantis stogas prakalbina gatvę
ir skubantys žodžiai sustoja

mačiau kaip lašas pratašo šaligatvį
girdėjau kaip nebylės sielos atsiveria

prisėsčiau tavęs paklausyti
ant sleksčių keturių dešimčių bažnyčių,
kurios šiandien prakiurusi dangų prilaiko

pažadu neišgąsdinti
ar pažadi nepabėgti

nurimk
per naktį kelią į tave užsnigs -
nė pėdsako neliks

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas

tavęs laukiau
visą nenugyventą gyvenimą
keturis Lorcos pavasarius
ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių
dangus šviečia lietum
taip ryškiai ir vaiskiai - nė debesėlio
ir saulė netemdo jo platumų

kai aš nesu aš
ir tu nesi tu -
mes kartu

mes kartu
ir tu nesibaigus žiema
ir aš pavasaris amžinas

kalbėjimo mažiau

Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.

ar galima?

aš šiandieną
truputį

nedaug, neįdomiai
mano norai - mažučiai

mūsų tapatybėms
sutapti

norėčiau Jums neaiškinti, ir kad Atitinkami suprastų

Man kartais mažumėlę
apmaudu, jog žmonės nepastebi kaip
nežymiai į upę lyja - -
telieka drebančiom rankom nušluostyti dangui skruostus, bet,
atrodytų, - visi pastebi, ką daro medžiams pavasaris - ir
upės randa kelius į kiekvieną pumpurą,
tačiau, kaip čia nutiko, kad nepastebėjau
aš, jog atsitiko man vasara vasarį -
snyguriuojant aikštėj Katedros, net tris kartus

Iki pusryčių spėju pasiilgti šešiais skirtingais būdais

Trečią naktį virš galvos
miegantis katinas
minčių genezei įsibėgėti
neleidžia
glaudžiantis kailį šiltą
blaško susikaupimą
retsykiais valiūkiškai murktelėdamas
į ausį
prabundu, būna
su ūsu burnoj
ar kutendamas letena nosį
rainys pasąmonei naktį klajoti neleidžia
sapne svarbiausiu norėdamas būti
o visas baisumas
auginant katiną,
jog miegodamas jis
pagalvės trečdalį užima

________

ne, baisiausia
auginant katiną
- nebeauginti

Kosmogonija (bet kuri teorija apie mano kilmę, arba tai, kaip atsiradai tu)

penkių milijonų žvaigždučių viešbutyje

vipinis kambarys priklauso

negyvenamai salai many

kadais melagių ir apsišaukėlių, save kartografais vadinačių,

pakrikštytai tavo vardu

paukščių takas kambaryje

tokia ryški tiesi linija, taip vienodai paskirstanti mūsų kūną į du

dalinanti į begėdiškai simetriškas dalis

mano sąmonę

patikiu, kad nėr pasauly neidentiškų atsiskyrusių kontinentų

odoje ieškai nepažymėtų plotų, nuosavos teritorijos plėtrai

tarytum sklypo mėnulyje, dėl kurio, gravitacijos apsuptieji, susimuša

atleidžiu tau tavo savivalę keturių sienų akivaizdoje

tai, kaip ieškai pažadėtosios žemės, 

verčia pasijusti galaktika

čia tikrai Tu

supykčiau ant viso pasaulio
jei atiduotų man kišenėse slepiamą kasdienybę
ir atimtų visas galimybes
praleisti ją su tavim

vakar, dieną prieš, rytoj

jeigu išeitum į karą
būčiau tavo
stiprybė
nesijaučiu
pažeidžiama, graži istorija
išeitų, bet
gražūs dalykai
turi negražų bruožą
- baigtis

tau nereikia išeiti
kad būčiau tavo
silpnybė
bet, silpni dalykai
turi negražų bruožą
- kare nepritikti

bet taip gražu
žiūrėti
kaip užsimerkdamas
nusilpsti
ir akimirką būnu
stipri
už abu

dvigubas faktorius

Man niekad nepabos klausyti
kaip tie pabrėžtini netobulumai
sukuria tave
ir niekad neatsisakysiu galimybės,
priminti tau, jog taip kalbėdamas tu klysti.

Ir lūpos šitaip kritikuojančios save
tuo pat metu yra vienintelės, kurios
išties nežeidžia
hiperboles, mielasis,
brėži ne ten, kur reikia.

Darau kūrybą
bet savimi tu
sukuri mane
ir formulėn sustoja
visi skaičiai
lygtyje nežinomųjų nebėra.

mano auksinė žuvis po ledu

basam vejantis tylą
gruodas teprimena triukšmą
vėjas tarpupirščiuos kaukia
ir langų stiklą suskaldo

o tavo žiemos nešaldo
neskuba vyti atgal
sninga žemėn
kaip sakė Miškinis
mūsų ( - svarbiausia!) žiedais

o ko pasiilgstu labiausiai -
Neries krantų, nuklotų ledais

kuriuos taip mėgai skaičiuoti
ir mėgai pamesti jų skaičių
kad vėlei galėtum kartoti -

bus speigo ir neigiamo oro
atsitiks kvailysčių gražių
pasiklysiu vėl tavo artume
pasistengsiu ne kartą, o du

atsakyti nebuvo svarbiausia
bet sekantiems protokolą - žinokit:
prašau, žinoki ir tu -

jeigu snaige aš tapčiau
didžiausia laimė man būtų ištirpt
ant blakstienų tavų