Apie savo metus galvoju ne paskutinę metų dieną, galvoju
kasdien. Šypteliu, nes jaučiuosi laisva – pernai, sutinkant 2014-uosius,
nežadėjau niekam nieko. Absoliučiai. Nei sau, nei kitiems. Vienintelis dalykas
kurį planavau – visiškai atsiduoti likimo, kurį kuriuosi pati, rankoms. O
rankos – ne iš silpnųjų, ne tik glosčiusios, bet ir sudavusios; įrodžiusios,
kad atlaikyti, pakelti ir panešti, galiu daugiau, nei kada bandžiau, teko, ar
įsivaizdavau. Ne kartą pirštu badžiusios į akivaizdžius dalykus, kuriems buvau
akla. Akla, bet ne deja, nes tai leido gyventi savam rožiniam burbule, kuriame
kaip niekur kitur jaučiausi saugi, ir kuris padėjo išmokti kitą svarbi pamoką –
arba nepūsk burbulų, arba kurk
pakankamai storas ir sandarias sienas.
Kad netyčiom aštri realybė nepradurtų. Prakiurus – sukis kaip išmanai.
Vieni skaudžiai tekšteli žemyn, kiti – kabinas išmesto gelbėjimosi rato. Aš
skendau. Nėriau kažkur tarp bedugnės ir išsigelbėjimo.
Galėčiau viską tęsti pabėdavodama, kaip viskas pasikeitė per
metus, bet, galbūt ką nors nustebinsiu – viskas, neišskiriant nieko, keičiasi.
Kasdieną, tik to nepastebim, ką kalbėti apie metus, 365-ias dienas. Būtų
keista, jei viskas liktų, kaip buvę. Pokyčiai – absoliučiai normalus ir
reikalingas dalykas. Esu dėkinga laiko tėkmei ir nepastovumui, kad pokyčiai yra
įmanomi.
Svarbiausia, ko šįmet išmokau – tai nežadėti. Neesi niekam
įsipareigojęs.
Kitais metais, ne iš savęs, o gyvenimo prašysiu tik vieno –
kad ne parodytų, o padėtų pamatyti tai, kas svarbiausia. Arba pastūmėtų į
galimybių glėby. Kartais ne mes renkamės, o pasirenka mus.
Dar viena pamoka: svarbu, kad tai, ką nori pasakyti, ir tai,
ką kitas nori išgirsti, sutaptų. Kuomet tai skirias – elementaru, kad ne kažkas
negerai, o tai, jog tiesiog ne viskas
gerai. Akivaizdu – kai vienam skauda, o kitas to nejaučia – mąstome skirtingai.
Kuomet mąstome skirtingai – ne tik, kad nežiūrim viens į kitą, nežiūrim net į
tą pačią pusę. O pusių – net keturios.
Keturios galimybės. Kokia tikimybė, kad abu žiūrėsit ten pat. Galų gale – bent
jau vienas į kitą...
Hm. Vis dėl to – ne ką supras ar išgirs kitas svarbu, - svarbu, kad sutaptų tai, ką norite pasakyti,
ir tai, ką iš tiesų pasakote.
Pažadu sau šįmet save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą