naktinis rūkas pakyla virš vandens. migla paskleidžia savo burtą virš miesto - namus, gatves, kiemus apgaubia paslapties ir šalčio skydas.
pirštais tvirtai sugniaužiu radiatoriaus kraštą. vienintelę šiltą vietą namuose. rodos, vienintelę šiltą pasaulyje. siurbiu tą šilumą į save - bijau patapti miglos įkaite.
stipriai užmerkiu akis, bet vistiek matau, jaučiu, kaip balta pilnatis šoka ant mano veido.
aš guliu - kietos grindis tapo mano minkštu guoliu, o keturios sienos - amžina koplyčia, kurioj kasnakt meldžiuosi.
laukinis vėjas nešioja pilkus, purvinus lapus - jie lyg akmenukai, tyliai atsimuša į mano langą.
kartais atrodo, jog nesutalpintum savęs į visus pasaulio kontinentus, o kartais - ir tušti namai per dideli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą