comes and goes

šiandien negersiu arbatos.
ir išeisiu patylomis.
perlipsiu purviną slenkstį.
ir vienišas gatvės žibintas
nupieš mano tamsų šešėlį.
mėnulis suskaičiuos mano pėdas,
o vėjas jas užpustys.
lyg nieko nebuvo.



aš išeisiu.
tyliai, ir nieko nelaikoma.
man metas.
nes aš pavėlavau.

go left

dangaus ašaros
kondensuojasi
todėl sninga.

mano ašaros
ne.
todėl namuose sniego nėra.

šlavėja
sunkiai brenda
per supluktą sniegą.

namuose
suplukto sniego
nėra.

sniegas
pavasarį
ištirpsta.

ašaros
pavasarį
netirpsta.

niekada
netirpsta.

there's a thunderstorm in my head

kai nuslenku šaltomis grindimis per kambarį,
puodelis arbatos ištuštėja,
kūnas pereina nustatyta distanciją.
kai vėjas nugena mane pirmyn,
kai sustoju kryžkelėj,
kai sugrįžtu,
išklausau vakaro godas,
išleidžiu pavėjui vanilės kvapą ir sunaikinu dienos trupinius.
kai nuleidžiu galvą į jau išgulėtą įdubą pagalvėje...

...namai užmiega.

infected thoughts

ir niekada neišaušdavo rytas, neateidavo vakaras.
niekada nesikeisdavo oras, mintys ar prisiminimai.
nebegalėjau daugiau taip gyventi, bet ir liautis nepajėgiau.
negalėjau uždrausti šmėkloms čia įeiti, tačiau jos ir nedrįso.
skendau pro langą srūvančioje mėnesienoje, o lietus ir vėl merkė mano veidą.
pro akis slinko veidai, kūnai, mintimis plaukė vardai ir gerklių, kurios užsikimšo vienatve, išrėkti žodžiai.
o širdy įpusėjęs širdžių žaidimas laukė kito žaidėjo ėjimo.
tačiau aš tylėjau.
buvau išsibarsčiusi po visą miestą - mane surinkti būtų užtrukę daug laiko, kurio aš neturėjau.
tylos voratinkliai apraizgė mano akis, gudri vorė mezgė tinklą iš tvirtų gijų, surišo kiekvieną iš plaučių išėjusi atsidusimą ir supančiojo dar negimusius žodžius.
jaučiausi išbraukta iš gyvųjų tarpo.

ir buvau užkrečiama.

vienatvė yra mano pašaukimas

nusivesk mane naktį prie jūros.
kur šaltas smėlis, ir kriauklės pjausto padus.
kai mėnesiena plūduriuos šiaurinėj krypty
o vėjas skaičiuos Arktinius pingvinus. kiekvieną jų plunksną. ir atstumą tarp kūnų. mūsų, ir jų.

nusivesk ten, kur bangos sūpuoja pasaulio kraštą.
į vietą, kurią visi žino, bet niekas nebuvo.
kur lopšines naktim šnabžda žuvėdrų klyksmai
kur skausmas nereiškia kančios.

sušvirkšk man dozę auksinių smilčių.
į kūno gijas, į palaikančias virves.
paversk mane viskuom, kuom aš esu.
mumis.

Jei norite turėti tai, ko niekada neturėjote, Jums teks daryti tai, ko niekada nedarėte.

būna dienų kaip tyčia.
kai viskas nesiseka, slysta iš rankų. nesugaudai savęs, nesugaudai aplinkos.
būtent tos dienos parodo mums, kiek mes esame prisitaikę išlikti.
kaip galime atsispirti pagundai nueiti šalin, viską mesti ir nuleisti rankas.
būtent tokios dienos išmoko išbėgti į patį audros sūkurį ir nepaisant mėtančio vėjo tvirtai atsistoti ant kojų.
tuomet mes esame tikrieji mes, tikrieji savo laukinių sielų šeimininkai.
kai įrodome sau, įrodome kitiems, kad esame verti daugiau, negu tik tiek, kiek manėme esą.
mes verti viso pasaulio.
ir net jeigu kartais jautiesi pakvaišęs. išprotėjęs. pamišęs.
atsimink: visi geriausi yra tokie.
ir net jeigu kartais bijai.
atsimink: reiškia, dar turi ką prarasti.


http://www.youtube.com/watch?v=nvb8wdBglpw

didžiausi mūsų priešai - mūsų prisiminimai

naktinis rūkas pakyla virš vandens. migla paskleidžia savo burtą virš miesto - namus, gatves, kiemus apgaubia paslapties ir šalčio skydas.
pirštais tvirtai sugniaužiu radiatoriaus kraštą. vienintelę šiltą vietą namuose. rodos, vienintelę šiltą pasaulyje. siurbiu tą šilumą į save - bijau patapti miglos įkaite.
stipriai užmerkiu akis, bet vistiek matau, jaučiu, kaip balta pilnatis šoka ant mano veido.
aš guliu - kietos grindis tapo mano minkštu guoliu, o keturios sienos - amžina koplyčia, kurioj kasnakt meldžiuosi.
laukinis vėjas nešioja pilkus, purvinus lapus - jie lyg akmenukai, tyliai atsimuša į mano langą.

kartais atrodo, jog nesutalpintum savęs į visus pasaulio kontinentus, o kartais - ir tušti namai per dideli.

---

o tvarkytis visai smagu, ypač, kai randi sąsiuvinių, su mintim, mintelėm, keverzonėm, šiaip random sentencijom iš visur, kuriuos maniau esu seniai pradanginus kolkas nieko žiemiško pasiūlyt negaliu - žiema dar neapsigyveno po mano palange, beeet, radau šį tą rudeniško. beveik pataiko į vaizdą už lango. (:

Mes bėgam,
šuoliuojam,
per Dievo pamirštą žemę.
Per sodžių,
per kietą aruodą.
Sustok.
Aš tyliu -
Balti marškiniai
plevėsuoja -
ant medžių šakų nurengtų.
Sustok.
Susirinkim lapus.
Jie juodi.
Kur dažai? ---
Mes negalim nuspalvint jausmų.