ACD

Toks artimas retas labas
Nematyt
Bet kas kartą truputį pakylu
Gaudžiant skliautui ir freskoms atgyjant
Ar štai taip sutapimai žaidžia
Bet nebūnam dėl to nusivylę
Jei paklaustum kodėl (paklaustum - žinau)
Stovėtume šitaip tyloj, kaip teko stovėt jau daug kartų
Ir kažkur ramumoj, kiekvienas rastų atsakymo glėbį
Ilgu
Žiūrėt ir matyti,
Jog į tavo klausimus
Nebeatsakau
Atleiskite, atsiprašau, noriu praeiti
Noriu spėti parodyti
Kiek akimirkų suskaičiavau, kiek jų mažai
Ir kiek daug praėję dienų, stebinančiai vienodų, kai pagalvoju
Kai ne - visad viskas atrodė kitaip
Ir niekad neskaičiavau pasisveikinimų
Gaila
Tik kiekvieną sudie
Bet slapčiomis man džiugu
Jog nei vienas jų 
paskutiniu nebuvo

Atsakiklis

Slėptis drąsu už
Nebylių procesijos
Jie pasako
Kas vaišto mintim, kas
Vietos dažnai neranda nakvynei, kas
Palenda po atbulu sakiniu, kas
Atsiliepia, kai skambinu dievui, kas
Atsiliepia

Kai stoviu prie krašto kanono, kai
Braidžioju sekluma, kai
Valgai ne tu, o kai
Valgo tave, kai
Iškvepi tu, kai
Įkvepiu aš, kai
Kvėpuojam, kai
Kilpas atlaisvinu
Kas

Kur
Ieškai grožio akimirkos, kur
Gera sugrįžti, kur
Siekia ribos komforto, kur
Prasideda pabaigos, kur
Tikėjimą, kur
Surandi

Kada po nakties
Tik perdegęs rytas
Vietinės reikšmės pripažinti
Poetai kelias, važiuoja
Į darbą, mojuoja
Po kasdien pirmyn ir atgal
Kursuojančio autobuso ratais

Trūksta sąžinės, trūksta
Absurdo, trūksta

Valios išlįsti iš

Dvasinio skurdo
Atleiskit, ne šiandien
Po signalo
Palikit žinutę

adresuota praeičiai

Manęs kažkas paklausė, į kokią vietą norėčiau sugrįžti.

Nepaisant to, kad klausimas pasirodė keistas atvirkštinį jo variantą įpratusioms girdėti ausimis (kur norėtum nukeliauti), aš nė akimirkos nesudvejojus nusišypsojau, kai mintyse iškilo pušų vaizdinys, ir atsakiau: raistas burokų.
Turbūt mažai kam girdėta, o tuo labiau, žinoma vieta nuginkluoja savimi. Bet žavesio jai pridėjai ir tu. Keturios dienos, kai man priklauso ežeras, miškai ir kiekviena gilė, valtys su paskandintais irklais, šuolis iš 8 metrų, plaukimas išilgai ežero, kai man priklausei tu, o aš priklausiau tau.
Antrus metus skaičiuoja nepriklausomybę tos dienos, kada pabusdavu nuo oro gaivos ir tie rytai, kada neatsimerkus žinojau, kur esi tu.
labas, štai arbata
ar kava
o kas geriau
ką pusryčiausim
aš pagaminsiu
mes pagaminkim
einam dar pagulėti
nes galim
nes gera šitaip
___________

P.S.

Kada nustojom kalbėtis. Kada paskutinįkart užkaičiau vandenį.

Mes visi esam ten buvę. Kur jaučiamės lyg namuose. Man kartais atrodo, kad aš susapnavau.
O ten, saulė pakyla lygiai taip pat – parodyk kam nors tą ryto idilę: pušyną kairėj, ir save dešinau.

Kada nors norėčiau susigrąžinti priklausomybės dokumentus. Tik, jau turbūt ne tos pačios nuosavybės. Malonu ką nors turėti. Ir atiduoti save. Štai taip nesavanaudiškai apsimainyti.

Nesitikiu, kad tai perskaitysi. Bet labai norėčiau.

Tebesaugau tą pusės metro ilgio čekį. Tebesaugau tas dienas.

Daugiau ar mažiau

Rytais būnu per daug
cukraus kavoje
vienas šaukštelis
du šaukšteliai
žinau, nekartok
aš netyčia -
man kartojo, kad
tokio žodžio nėra
persūdau, netyčia

manęs šiek tiek per mažai
užpildyti tarpams
tarp tavo pirštų, taip retai liečiamų
ir taip dažnai - nesąmoningai
neprisimeni tu
bet aš
nepamiršiu

visados
surandu tave
savo palto kišenėj
žiebtuvėlio ieškodama
abu -
šiluma

mintyse skamba rokenrolas
tau negirdint pasižadu:
aš būtinai tave suprasiu
jeigu tik laiko bus
pakankamai

sąstingis

gegutė
vaikus lizuose palieka
ir gieda, dainuoja
pavasarį

ir skrodžia giesmė
gryną orą bei rytus
štai taip mane skrodžia
žydėjimas

pažvelk,
nešalčiu nusnigo medį kiekvieną,
tau suteikė bukinančią rimtį,
ir žiūrėk,
kaip norisi man
tau daryti
ką daro pavasaris pumpurui
- susprogdinti

lizduos paliktų
apleistų, nebylių
nepagaili
dažniausiai -
laiko už kvailį

išskridus gegutė
klausimų neužduoda
ir niekeno akių nekliudė
kaip ji šiandien
mano rankomis
nusižudė

tyliai nebyliai, ir viskas, kas telpa tarp jų

norėjau kad būtum
tyla ir ramybė
vieta,
kur galėtų ateiti rytojus
bet buvai nieko panašaus
ir esu vis lengvai kontuzita
tavo tylos,
pasaulyje, kuris niekuomet
nenustoja kalbėti

išeiti
iš komforto zonos reiškia
žengti žingsnį atgal
ir atsitraukiant šitaip
judėti į priekį

turėjau nustoti tau labos nakties linkėti
kad galėčiau pradėti
linkėti jos sau

stukt

pasaulis baigsis sudegęs
pasaulis baigsis ledu
šmaikštauju, jog su jūs komentarais, išties, nejauku
pabaiga ateina nebyliai
tada, kai išeini tu
turėjom būti kitokie
ne
turėjom, esam ir būsim lyg iš pradžių
nes pradžios - gražiausia dalis
tik generalinės metu žodžius užsimirštam -
atsistot ir išeiti turi pasibaigus dar porai veiksmų

priversti rankos ieškoti rankos, negaliu
ir radus, ją išlaikyti

____________________________
niekas manęs taip nemylėjo kaip tu
niekas nemylėjo šitaip

bet mylėjo - skirtingai
pripažint jiems tai nebuvo baisu
baisu atsiduot paskutiniajam veiksmui