- - -

Šiek tiek ne to - tai šį tą reiškia.

Kai pokalbiai pasisuka apie tai, kad nepagalvotum.

Įsivaizduoju, kur tada dingstu.

Jeigu verkiat visi, manau, kad nedingčiau aš.

O, gerai, vadinas aš normali.

Geri norai, pavirtę į masinį cirką, yra nesveika.

Dar yra vietų. Ir kokios jų kainos.

Aš žinau tiesą, ji pradeda patikti; o ne.

Šiemet per NIEKUR nereikia savos fantazijos.

Mes beviltiški atvejai

Aš negaliu nustot

Aš negaliu sustot

Negaliu išmokt

Gyvent atvirkščiai

Kai tu iškvėpi – įkvėpti.

Širdis neįpranta

Mušti ritmo kitaip

Iki skausmo ilgiuos

Naktimis tave šaukiuos

Bet išgirsta mano verksmą tik rytas.

Kas valandą

Tyliai numirštu

Ir vėlei prisikeliu

Prisuku laikrodį iš naujo

Iš naujo pažemintojo giesmę kartoju.

Man negana

Galimybė manęs

Galimybė tavęs

Viskas, kas ilga

Nesibaigia dabar

Bet netrunka ir amžius.

Širdžiai sustoti

Tereikia akimirkos

Pasakyk, kai išgirsi

Jos rėkiamą tylą

Pasakyk, kai išgirsi

Kuomet aš nieko nebesakau.

Šitas oras vadinasi melancholija

Rašyti ar nerašyti

klausiu savęs kasdieną

rašydama naują žodį

užpildydama posmą dar vieną.

Tarp to, kuom neina dalintis

tarp to, ko neina turėt

aš ieškau prasmės gyventi

ieškau sau vietos stovėt.

Viskas gerai

tik tyliai aš mirštu

krentu, tarsi rudenio lapas

ant tavo pirštų.

Juodosios plunksnos romansas

Kai man įkyriai nesimiega naktim,

aš švelniai ranka glamonėju rašiklį,

ir klausausi pasąmonės priekaištų,

kad pirštai ne tavo kūnu bėgioja.

Klausausi vidinio šauksmo, -

Kaip kraujagyslės tavo vardą linksniuoja.

Įsimenu šios dainos žodžius -

jos motyvas man – gražiausia melodija.

Buvau tuščias, paliktas ant stalo lapas.

Dabar esu vergė, išplakta juodų parkerio žodžių.

Įbrėžimais išmarginta oda didžiuojuosi,

Mėgaujuos tavo įspausta emocija.

Nepalikai lape vietos,

nepalikai many vietos,

tu pavogei norą pakilti -

išrašei rašalą,

nutrenkei plunksną,

pametei mintį.

Telikau paguldyta ant stalo,

nepridengta apgailėtina skiaute šąlu,

sudėlioto, tvarkingo ketureilio pavidalu.

Keturios valandos ryto

Aš nežinau, iš kur tiek žaismo

aš nežinau, iš kur tiek geismo

veide paslėptos charizmos

tarsi nevaldomas mechanizmas

aš tyliai pakylu, skrendu --

kvėpuodama lyg už du.

Pasitinku aistrą nebyliai

ji tingiai peržengia slenkstį

susirango pašonei

dainuoja man lopšinę

garsiai, rėksmingai

-- ji traukia mane per dantį.

Ką daryt, kai naktį nori matyt
beprotiškai laukiu sniego
galva pasiilgo miego
kūnas ruošiasi viską išklausyt
rankos nešyla,kambariai nešyla
siela nutyla.

Norėčiau, kad būtum ne čia

Man nereikėjo
Rugsėjo pažadėto aukso
Man nereikėjo.





Atsiųsk, man, dieve
Šaltą upės srovę
Ir nenumesk man šapo įsikibt
Kad pajusčiau
Vėsinančią tikrovę
Atsiųsk ledinio vėjo gūsį
Ir vieškely parodyk,
Į kurią man pusę sukti
Kad nenueičiau šildančių namų keliu.
Nuvesk, kur kryžkelės klaidina žmones
Kur akmenys kauksmais žvaigždėtojo rugpjūčio
Mėnulį baltąjį pažadina
Kur tiltas baigias jūros vidury
Kada nuo paskutinio liepto į gelmes nušoka
Kadais pirmi pasauly buvę.