days go by

your smell is beneath my skin. the outside might be cold, but...inside. inside, is the place, where you stay. the place, witch you will never leave. stay. we all need a person to stay. but..whats the meaning, of loving a person, who thinks so little of you? whats the meaning to stay with him? sometimes you have to move on. sometimes you have to leave everything. you have to concentrate on your own. to stay for yourself. sometimes.. people go away, and never come back. but we don't act like that with people we love. because people do matter. you don't just walk away from people. you can't throw people away.

look who's back

oho. netikėtai, kažin ko ieškodama senuose užrašuose atradau, jog ir aš turiu blogą...! ne, išties tai keista, nes nepamenu tikslios dienos, kada jį kūriausi. kodėl, kas mane paskatino, kam man to reikėjo. tiesiog.
ištryniau visus ankstesnius pranešimus, nes jie nieko verti. pasilikau tik vieną, kuris primintų, nuo ko pradėjau.

vakarui, šis tas iš vasaros:
i don't know why, but now everything looks like a dream. it seems, that when i'm going to open my eyes, everything's going to dissappear. and... my problems is, that it doesn't scare me. i mean... i'm supposed to be scared because everything i have now, everything i know, is going to dissappear and.... i can't believe it. i DON'T WANT to believe.
but...
sometimes, i feel, that it would be waaay be

tter, to skip this part of my life, when everything is so fucked up. because, if i can't change anything...why i'm still here?
i want to change something. change something tiny, and maybe that thing could change somebody's life. make someone feel better than he feels now.
and, once again. it's like a dream. today, i don't feel nothing. tomorrow - ....
i don't know, what i'm going to feel tomorrow. and, that's kinda freak me out.

Teisingumas. (?)

Šita mintis labai užkabino, išrutuliojau ją šiek tiek daugiau. :)

Ėjau savo keliu atgal. Kliuvau už pakelėj pasitaikančių akmenų, bet nesisukau ir nesustojau. Radau. Iš pradžių vieną, poto ir daugiau. Tai kulkos. Šoviniai, kažkada paleisti į mane. Oho, kiekgi jų daug..!
Tos kulkos šaltos ir sunkios. O aš vis kėliau po vieną ir dėjausi į kišenę. Nepajutau, kaip ji tapo pilna, tada pripildžiau ir antrą kišenę, kol galiausiai nebeliko joms vietos.. Bet man buvo vistiek. Toliau kimšau jas į kišenių gilumą. Galiausiai, jų nebeliko. Surinkau visas.

Tada susiradau ginklą. Sunkų, vėsų. Bet net tai nepakeitė mano nusistatymo. Žinojau, ką darysiu.

Apsisukau. Ir pradėjau eiti pro Jus visus. Pro žmones. Pro jau matytus žvilgsnius. Ir, šoviau. Vieną, antrą kartą.. Šovinių mažėjo, žvilgsniai tapo apsiblausę, girdėjau riksmus, bet nesustojau.Vienas pykšt, du pokšt. Tu guli, aš bėgu. Verkiu. Kodėl? Ar tau skauda? Skaudėjo ir man.

Kulkos baigėsi. Kišenės tapo tuščios, ginklą nuleidau žemyn, įsivyravo tyla. Atrodo, įvykdžiau, tai, ką norėjau padaryti, bet.. Kažkodėl jaučiau, kad vistiek likau nesuprasta ir manęs laukia dar didesnis pasmerkimas. Nes.. Niekas. Deja, nei vienas nesuprato, kas vyko iš tiesų. Niekas nesuprato, kad mano ginklas - tai mano sprendimas, o kulkos - tai žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė man ir kurie smiga giliau, už bet kokį parako paleistą šovinį.