sąstingis

gegutė
vaikus lizuose palieka
ir gieda, dainuoja
pavasarį

ir skrodžia giesmė
gryną orą bei rytus
štai taip mane skrodžia
žydėjimas

pažvelk,
nešalčiu nusnigo medį kiekvieną,
tau suteikė bukinančią rimtį,
ir žiūrėk,
kaip norisi man
tau daryti
ką daro pavasaris pumpurui
- susprogdinti

lizduos paliktų
apleistų, nebylių
nepagaili
dažniausiai -
laiko už kvailį

išskridus gegutė
klausimų neužduoda
ir niekeno akių nekliudė
kaip ji šiandien
mano rankomis
nusižudė

tyliai nebyliai, ir viskas, kas telpa tarp jų

norėjau kad būtum
tyla ir ramybė
vieta,
kur galėtų ateiti rytojus
bet buvai nieko panašaus
ir esu vis lengvai kontuzita
tavo tylos,
pasaulyje, kuris niekuomet
nenustoja kalbėti

išeiti
iš komforto zonos reiškia
žengti žingsnį atgal
ir atsitraukiant šitaip
judėti į priekį

turėjau nustoti tau labos nakties linkėti
kad galėčiau pradėti
linkėti jos sau

stukt

pasaulis baigsis sudegęs
pasaulis baigsis ledu
šmaikštauju, jog su jūs komentarais, išties, nejauku
pabaiga ateina nebyliai
tada, kai išeini tu
turėjom būti kitokie
ne
turėjom, esam ir būsim lyg iš pradžių
nes pradžios - gražiausia dalis
tik generalinės metu žodžius užsimirštam -
atsistot ir išeiti turi pasibaigus dar porai veiksmų

priversti rankos ieškoti rankos, negaliu
ir radus, ją išlaikyti

____________________________
niekas manęs taip nemylėjo kaip tu
niekas nemylėjo šitaip

bet mylėjo - skirtingai
pripažint jiems tai nebuvo baisu
baisu atsiduot paskutiniajam veiksmui

force majeure

lūpų kampučius
griaudžiant nulyja

nurieda gama ir paletė
tavimi, kampučiais

sutinku
tu teisus, bet klysti

spėju gurkštelėti kavos
bet niekada -
išgerti visą puodelį
iki kol
tu sugrįžti

mūsų ginčai - garsūs
jų niekas
negirdi

netreksiu durimis
taupydama vyrius

atleiskite,
ne ten pataikiau

mano batai nauji
bet sieloj - skylė

nava, klausyklos ir klauptas

varvantis stogas prakalbina gatvę
ir skubantys žodžiai sustoja

mačiau kaip lašas pratašo šaligatvį
girdėjau kaip nebylės sielos atsiveria

prisėsčiau tavęs paklausyti
ant sleksčių keturių dešimčių bažnyčių,
kurios šiandien prakiurusi dangų prilaiko

pažadu neišgąsdinti
ar pažadi nepabėgti

nurimk
per naktį kelią į tave užsnigs -
nė pėdsako neliks

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas

tavęs laukiau
visą nenugyventą gyvenimą
keturis Lorcos pavasarius
ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių
dangus šviečia lietum
taip ryškiai ir vaiskiai - nė debesėlio
ir saulė netemdo jo platumų

kai aš nesu aš
ir tu nesi tu -
mes kartu

mes kartu
ir tu nesibaigus žiema
ir aš pavasaris amžinas

kalbėjimo mažiau

Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.