Fantomai

Penktadenis vienas,

Šeštadienis du,

Metuose –

Daugiau nei

Pusketvirto šimto

Dienų,

Daugiau, ar mažiau, nuobodžių.

Taip sakydavai Tu.

Bet man,

Su Tavim,

Nė vienas rytas nebuvo

Vienodas.

Nebuvo vienodų naktų –

Na nejaugi,

Alsavimą savo pamėgdžiot bandei.

Ir antklodės nebuvo

Vienodai sujauktos.

Ir gaila man –

Šito nevienodumo

Šitaip greitai

Supanašėjusio.

-

Kartais mintys materializuojas

Bet mano rašto Tu visdar neįskaitai

Kartais mintys materializuojas

Ir man nebesinori nieko

Kartais mintys materializuojas

Bet visvien – nežmoniškai noriu

Nebenorėti

iš(si)duosiu

Kad viskas keičiasi, suprasti lengva –

Tereikia paklausyti

Kaip stoja širdies plakimas

Kaip sulėtintai ji stumia gyvastį

Kuomet taip netikėtai -

Kaip gruodžo mėnesį lietus -

Tik kartą per metus,

Kai nebesapnuoju

Mūsų.

Prabundu

Anksti

Kai naktis ruošiasi sutikti rytą

Nuoga jo laukia

Kaip laukdavau

Kadaise

Aš.

ne(per)saldintas

Ieškantys meilės

Ieško stebuklo

Ieško nesugadinto

Ir niekados negyvenusio

Neturėjusio problemų

Nešlapusio lietuje

Nestovėjusio prieš veidrodį

Ieško kitokio, nei patys yra

Ir kaip apmaudu, o, kaip apmaudu

Kuomet susižavime išliaupsintuoju

Ir išvynioję saldainį randame savų bėdų dublikatą

Ir gaila, dauguma užverčia nesudominusią knygą

Išjungia nuobodų filmą

Ir pamiršta apie galimybę tik šiek tiek cukraus į saldainį įberti

Kad šis atsiskleistų visais įmanomais skoniais

Pamiršta

Praversti puslapį į priekį

Jog išskaitytų intrigą

Pamiršta

Kad kulminacijos reikia išlaukti

Pamiršta – palaukti

Ir pasiseka tam

Numetusiam saldėsį praluptu popierėliu

Jei šis jo palaukia

Atbėgančio su krislu cukraus

Apgauto daugybės karčių pipirų.

Vesperum

Išvažiuoti
Pabėgti
Įsėsti ne į tą autobusą
O gal,
Priešingai -
Pataikyti į reikiama kryptimi važiuojantį.
Suprasti
Kad prieš tai važiavau
Ne ten.
Sušalti
Drebėti
Prisiminimus šildančius rankose laikyti
Nusišypsoti galvojant apie šiltą arbatą
Kurios nėra
Kurios neužkaitei
Kurios nėra kur užkaisti
Kai nėra kur sugrįžti
Kai niekas nelaukia
Lauke
Tik katinas juodas
Prie nutrinto suoliuko
Laukiantis maisto
Laukiantis geismo
-

100/100

Ilgiuosi iliuzijos.

To, ko niekados nebuvo niekas užsigeidęs.

Kažko, dėl taip ilga vakarais ir siela kaukia.

Mintys šokinėja tarsi pirštai, -

Juodai baltais klavišais pianino,

Tik nesukuria gražios melodijos, vien į tuštumą atsitrenkia padriki akordai.

Išėjimo nerandu;

Kojomis piešiu idealų apskritimą,

Vedžiuoju kontūrus akių,

Kurių įrėžių, neprisnigus, deja, aš neišvysiu.

O termometras paišaipiai vis laikos pliuso.

Tu –

Mano mylimiausias neparašytas eilėraštis,

Kurio žodžius nuolat perrinkinėju ir nesuteikiu raštiško pavidalo.

Mano mėgstamiausia nemigos priežastis,

Kuomet mėnulis supratingai linkčioja, kai prašau leisti miegoti.

Bet neužmiegu.

Bet nesninga.

Bet...

Dar daugybė neištartų, nepasakytų, nesugalvotų priežasčių.

Bet lapas pasibaigia.

Rašalas pasibaigia.

Žodžių nebetęsiu.

Iš gyvenimo imti viską, ir viską atiduoti gyvenimui.

Nežinau, kiek trunka reguliarus adaptacijos laikotarpis, kuomet gyvenimas pasisuka 180 laipsnių kampu, tačiau, akivaizdu, kad tikslios trukmės bent jau dienų tikslumu, ir nesužinosiu. Nesupykčiau galėdama viską sustabdyti savaitei ir vakarus leisti tumblerį, bloggindama, scrollindama per mėgstamus tinklaraščius, įgrysusį feisbuką ir klausyti KOL‘ų – viską, ko teko atisakyti. Žinoma, trumpam. Tik kol viskas stos atgal į senas vėžes.

Nors, meluoju pati sau. Kaip buvo seniau, nebebus niekada. Iš pradžių, nuo šios minties neįtikėtinai bėgau,  slėpiausi, išgyvenau neigimo, ir priėjau susitaikymo stadiją. Nebus, tai nebus. Žinau tik viena – dabarinė egzistencija netaps užsitęsusia kančia, problemas reikia spręsti, negandas vyti lauk ir kažką keisti. Atsakyti sau – labiau skauda keisti ar labiau skauda viską palikti taip, kaip yra. Sunkiausia būna, kuomet susiduria laukimas ir nežinia.

Kai manęs paklausia, ką šiuo metu veikiu gyvenime – paprastai šyptelėčiau prieš atsakydama, bet susilaukau nuo tokio intymaus gesto iš tiesų mano gyvenimu nesidomintiems, tiesiog apsimestinai bandančiais pasirodyti mandagiais ir sekundę pasvarstau, ką gi atsakyti – gyvenu aš, ar egzistuoju? Atrodo – nestoviu vietoju, judu, krutu, kuriu, mokausi, tačiau man tai – ne gyvenimas, o vienspalvė egzistencija, o iš kitos pusės, pastaroji dvasinė būsena siaubingai panašėja į  rutiną, kas jausmų ir emocijų pasauliui nėra ir neturėtų būti būdinga. Nuobodumo toli gražu nestokojančiai kasdienai spalvų, kažkodėl, stokoja rudens paletė ir mintis nevalingai šaukiasi baltos žiemos. Aliuzija į nesugrįžtančią ramybę.

Norėti veikti daugiau, būtų nuodemė – būna vakarų, kuomet didžiuojuosi savimi, jog radau laiko išsiplauti galvą. Būna, didžiuojuosi, kad vis dėl to neploviau tos galvos ir užbaigiau knygą, naudingą saviugdai. Kitą rytą atsikelsiu gal ne pavyzdingai švari, tačiau su naujagime idėja.

Akimirka kiek panaši į užstrigusį playlistą – užsiciklinusi ant vienos dainos,  vėl ir vėl iš naujo klausau tų trijų jau girdėtų minučių, ir šypsausi, kad bent tas tris minutes, turinčias skambesį, galiu kartoti kartas po karto.