Norėčiau, kad būtum ne čia

Man nereikėjo
Rugsėjo pažadėto aukso
Man nereikėjo.





Atsiųsk, man, dieve
Šaltą upės srovę
Ir nenumesk man šapo įsikibt
Kad pajusčiau
Vėsinančią tikrovę
Atsiųsk ledinio vėjo gūsį
Ir vieškely parodyk,
Į kurią man pusę sukti
Kad nenueičiau šildančių namų keliu.
Nuvesk, kur kryžkelės klaidina žmones
Kur akmenys kauksmais žvaigždėtojo rugpjūčio
Mėnulį baltąjį pažadina
Kur tiltas baigias jūros vidury
Kada nuo paskutinio liepto į gelmes nušoka
Kadais pirmi pasauly buvę.

Visi prašo nuomonės, aš prašau kritikos

Visad norėjau surast ir sudėti

talentingus žmones, ir nelabai

į vieną

Norėjau visad guosti lapkritį

išlydėjusį spalį auksinį

palaidotą po purvu gatviniu

Apverkdavau rytmečio tirštą rūką

matydavau,

kaip jame pasislėpę žaidžia vaikai

Paleisdavau iš akių

žmones

iš atminties

neišleisdavau jų

Man buvo ramu

mėgautis įmantriu aromatu

sielos

kūno

- -

Mano dienos

prarado kvapą

šiandien kasam lapkričiui kapą.

Pasikartojimai

Kai dūmas keičia dūmą
skaisti ugnis gesina nakties tamsą
palieku kūną, išeinu takais,
numindžiotais kančių
nebėra nieko, nieks nepasiliko,
kuom pasitikėt galiu.
Ir žodžiai liejasi
lyg pilstau lietų iš delnų į delnus,
lyg užpildau tylą tavo mintyse.
Lyg vėl kaltai nuleidžiu galvą
ir stoju atsakyti už savas klaidas;
žiūriu į vėją
pagaunu nuotrūpas laikų
kada mes dviese skaitėm
viską viens kitam iš lūpų -
jie grįžo, jie sugrįžo pas mane,
vien tam, kad žlugdančiai primintų vėl tave.
Primintų mus ir mūsų miestą,
namus, kurių mes nepastatėm,
laiptus, kurie į rojų vedė.
Primintų, kaip kaltai aistra
kuteno pirštų galiukus,
kaip kasryt girdėjau
nuosprendį "aš myliu",
ir kaip grįžtu į šiandien,
kada beprasmiškai, su dideliu skausmu aš tyliu.
Užmerkt akis visad lengviau,
negu atverti uždarytą širdį.
Lengviau išėjus užrakint duris,
negu palikt pravertą plyšį.
Lengviau, negu sugrįžti.

Viskas išeina garsu

Pusė trijų

ir aš nemiegu

galvą į taktą linguoju

žvaigždes dar kart perskaičiuoju

jos vietoj, nedingo

tik vietoj tavo veido aistringo - 

tuščia praraja,

nutrūkus styga.

Pagalvė pasidarė per kieta

verčiuos ant šono

atsitrenkiu į tylią sieną

į tvirtą tavo rankomis statyt mūrą,

užrakinusį vartus į kiemą,

tik paslapčia pro juos praleidusį amūrą - - 

vėliau, pametęs raktą,

jis niekada nerado išėjimo

ir trypdamas su koja, į taktą pianino

pyko, ant jam trukdančio

likimo;

Tu juo tiki?

- kai to paklausiu - tik tyli.

Juk aš žinau - 

užverta burna

sukąstos lūpos

ir etatinė tavo meilužė tyla - 

neatsitraukia nė minutei

o tu bukai vis tikini - 

"gerai, viskas gerai"

kada gera gi gali būti,

kai tarpe tavo žodžių

ir skambesį garsų užmiršti spėju

ir, vis dar, neatsitokėju

gerai? ar buvo? nejutau

per naktį, viską, ką suvaidinai

aš pamiršau.

Kai nusisukus nuėjau

o tu likai tuščiai stovėti

nemėginai ir vytis, nors to nesitikėjau

bet ko verti tie žodžiai, pažadai

kai supa mudu brangesni daiktai.

Ir skęstu cigaretės dūme,

jame paskandinu

iš akių nedingstantį tavo kūną.

Nesugrįžai

Būdavo dienos
ir būdavo naktys
su pamestais rytais,
vakarais.
Būdavo lietūs
ir išverktos akys
ir aidintis šauksmas,
tuščiais laukais.
Būdavo saulė
ir džiaugsmo minutės
su dideliu šypsniu,
su aukso kvapu.
Būdavo laikas,
nors niekas nesakė -
dabar tave myliu
dabar čia esu,
kada žmonės plaukė,
o aš tiktai tyliai
ėjau pasikart
po laukiniu medžiu.

Naktigonė

Kur laimę suradai?

Kur rytais pabėgdavai

sekdamas nykstančios tamsos pėdas?

Kada man patapai

neperskaitoma paslaptis

liūtis,

pabėgus, pasibaigus greit

kaip ir atėjus.

Tik keistumas belikęs

tarsi sapnas išnykęs

ir tušti, sukuisti patalai.

Kada kėlės namai, tuščios gatvės prabudo,

vaizdų nuotrūpos iš mano pasąmonės išsprūdo -

prikėliau tave

savoje atminty.

Akimis lydėjau,

nepabėk.

Šnibždėjau -

būsiu tavo fėja;

bet niekados nesugrįžai.

Likau nebyli

Jeigu manęs paklaustų, koks buvo jausmas jį sutikti, atsakyčiau:

lyg tyliai užsiveržti šilkinę kilpą ant kaklo;

lyg prieš naktį nusirengti visus drabužius.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį mylėti, atsakyčiau:

lyg iš lėto skandintis beribėje jūroje;

lyg palikti ant kranto vienai, išduotai dangaus.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį paleisti, atsakyčiau:

lyg išsižadėti dalelės savęs;

lyg niekad nebesulaukti ryto.