Nesugrįžai

Būdavo dienos
ir būdavo naktys
su pamestais rytais,
vakarais.
Būdavo lietūs
ir išverktos akys
ir aidintis šauksmas,
tuščiais laukais.
Būdavo saulė
ir džiaugsmo minutės
su dideliu šypsniu,
su aukso kvapu.
Būdavo laikas,
nors niekas nesakė -
dabar tave myliu
dabar čia esu,
kada žmonės plaukė,
o aš tiktai tyliai
ėjau pasikart
po laukiniu medžiu.

Naktigonė

Kur laimę suradai?

Kur rytais pabėgdavai

sekdamas nykstančios tamsos pėdas?

Kada man patapai

neperskaitoma paslaptis

liūtis,

pabėgus, pasibaigus greit

kaip ir atėjus.

Tik keistumas belikęs

tarsi sapnas išnykęs

ir tušti, sukuisti patalai.

Kada kėlės namai, tuščios gatvės prabudo,

vaizdų nuotrūpos iš mano pasąmonės išsprūdo -

prikėliau tave

savoje atminty.

Akimis lydėjau,

nepabėk.

Šnibždėjau -

būsiu tavo fėja;

bet niekados nesugrįžai.

Likau nebyli

Jeigu manęs paklaustų, koks buvo jausmas jį sutikti, atsakyčiau:

lyg tyliai užsiveržti šilkinę kilpą ant kaklo;

lyg prieš naktį nusirengti visus drabužius.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį mylėti, atsakyčiau:

lyg iš lėto skandintis beribėje jūroje;

lyg palikti ant kranto vienai, išduotai dangaus.

Jeigu manęs paklaustų, koks jausmas buvo jį paleisti, atsakyčiau:

lyg išsižadėti dalelės savęs;

lyg niekad nebesulaukti ryto.

Kapt kapt kapt

Tušti namai ir pajuodę pakampės
Per tuščią lagūną tempi savo naštą
Elgetos, rankas iškėlę, laiko savo kančią
Paukščiai migruoja, kur gali rasti sau antrą.

Skaičiuoju iškirsto miško kelmus,
Ant kurių vilkai augina savo vaikus
Eilinis praeivis, kai šaukiu, apsimeta kurčiu.
Bet atsisukęs, perduria mane savo žvilgsnio iečiu.

papildymai

Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti saulę
Nelieka laiko išbėgti laukan palydėti
Nelieka laiko išbėgti laukan
Nelieka laiko išbėgti
Nelieka laiko
Nelieka
nieko.

-

Naktim girdžiu save.
Kada nutyla žemė, žmonės, ir dangus.
Giliai, į naktį šaltą prašosi
troškimas.
Toks tolimas, skaistus.

Ir laikas bėga.
sekundės, valandos ir metai.
Visi praeina.
Net tie, kurių kadaise laukei.

Keliautojo baladė

Dešimt dienų birželio

neperdaviau tau raštelio

apie kankinančią būtį

kaip nesmagu man čia pūti

kaip skauda be perstojo laukti

diena iš dienos kentėti

vakarais beviltiškai kaukti

nerast, kur save padėti.

Kaip bloga ieškoti kelio

ir melsti nakties atleidimo

kad dėl karšto dienos žaidimo

netekau žvaigždžių pritarimo.

Man beprotiškai maudžia kojas

rankas, galvą ir širdį

kas visa tai kartojas -

diena iš dienos nežinau,

ar mane kasnors girdi.

Kai tyliai tempiu šitą naštą

tik pėdas palikdama smėly

traukiu tolyn į nežinomą kraštą

atiduodu save į dangaus glėbį.

Laukiu kasdien išganingos žinios

tuščiomis akimis stebiu

gal matei, ar girdėjai? Nors - -

niekas nemato, neklauso manos

ledinio ilgesio pilnos

stepių vėjo nugairintos

širdies dainos.