dialogai

man sako - rašyk
tau gerai sekasi ir
taip įdomu bet
ar sėkmę apibrėžiam vienetais, kiekiu

man sako - kurk
kalbėk ir pasakok ir
dalinkis istorijom bet
mano turinys beformis

man sako - ei kurgi
eilutės strofos pastraipos kas
nutiko nutrūko nutilo
aš

apie iškvėpimus

mūzos nesupratingos

stumiančios inspiruojancios žavinčios

nepasiekiamos tolimos užsisklendę

nepakartojamos išskirtinės 

vienišos

užsitrigę

neliečiamos

gulinčios

prieš mane

ieškančios nesupratingai

savęs

ir aš

radusi

tylinti

erdvės atžvilgiu beribis

mėnulis toks artimas
tau
savo nuotoliu
nuo manęs

palinkėjimas

tegu ką skauda
praeina
praeina tegu
laikais metų ir valandom
skyriais, kurių
niekad neperskaitom garsiai

ištiesi ranką
ir einam vasario kraštu
viduje stipriai spaudžia noriu
būt stipresne
jei tu negali
aš -
privalau

tegu
išsiveda kas neišspręsta
už klaustukų padeda tašką
stumteli vos vos į šoną -
į žingsnį neapgalvotą

būti su tavim
yra daug geriau
nei nebūti
manau, kad tau to reikia

o tau

paradoksas

buvo diena

kaip ir visos kitos

panaši

į buvusią vakar

po kurios

naktį išsiveda rytas.

jo neatsargiai užkabintos

sujudintos dulkės

ilgesiu kyla

gerai matyti

kaip tavos

kyla lietum.

.gerai

ne gera.

atrodo,

būčiau ten, 

kur lūpomis sušokom valsą

dviese:

nebylė

su kurčiu.

rytas grįžta vienas,

čia -

kur turim daugiau vakar,

nei rytojų.

nepritinkantis pavadinimas

VisI ieško dovanų po eglutėmis, o aš ieškau nežinia kur ir kada praėjusių metų. Į pakabinamą kojinę nesudėsi savaitgalių, rytinė kava negražina visų praėjusių be jos, o mintis, geriau jau pasikarti ant raudono kaspino, nei juo perrišti besmegeniuotą pakuotę, atrodo žymiai šaunesnė (dovanokit už išsireiškimą, profesinė yda).

Dovanokit?

Dovanokit už pernelyg hiperbolizuotą išraišką, begėdišką palyginimą, drąsų pareiškimą bei visą priimtą atsakomybę už šiuos žodžius interpretuosiantį neteisingai. Už galimybės išnaudojimą – reikštis laisvai ir garsiai. Dovanokit.

Ne kartą norėjau prašyti atleidimo, supratimo, bet niekada – pritarimo ar pateisinimo – už tai, ką pasakau, į kokius žodžius įvelku mintį, už tai, kuri galima pateikimo forma man atrodo patraukliausia, už tai, kad dažnai sugalvoju viena, bet prabilus balsiai, žodžiai tarytum atskirai nuo mano žinios susikeičia, už tai, kad mąstau, pasisakau ir, kai to labiausiai reikia – neužsičiaupiu.

Kaip susižaidžia atleidimas ir dovanos? Verbaliniam lygmeny šiais žodžiais žongliruokite drąsiai – vienas kitą papildo ir perteikia, nekeisdami esmės. O jeigu nekilnojant prasmių ir viską suprantant tiesiogiai – galvoj lyg praraja atsiveria, siūlo galas pametamas, pradedi panikuoti ir pamiršti ramybę: nu prie ko čia tas atleidimas ir dovanos???

Ar žinot, kiek žmonių išsižiojo išgirdę, kad GALIMA dovanoti ir NEMATERIALIAS dovanas, ne fizinį apčiuopiamą daiktą? Kas leido??

O kas uždraudė?

Siūlau nestabdyti ir neapsiriboti atleidimo pavyzdžiu o, pasikuitus savyje, rasti (ar bent paieškoti) to, ką ne gėda bei smagu būtų ir kitam parodyti. Bus kuo pasidalinti, iš ko pasijuokti ir vėliau, tai prisiminus talpinti galvos stalčiukuose (arba tose mažose kolbutėse, greta prisiminimų apie Tomą Ridlį). Na, jeigu nieko nerasit, bet jau būsit pabandę.

Jums skaitant, turbūt, kaip ir man rašant, regisi, kad mintys įdomiai susidėlioja tekste, bet tik atvėrus šitą baltą lapą susitariau su savim, kad šįkart – jokios korektūros ir perdėliojimų, rikiavimų, pakeitimų. Tekstas slenka iš paskos mano sąmonei, kuri kartais gailestingai stabteli luktelti. Bet dažniausiai ne.

Kad jau paminėjau vardą, kuris yra patys-žinot-kieno anagrama, turiu prisipažinti, kad tą euforiją – žiūrėti šiuos filmus – per gyvenimą išgyvenau tik du kartus (tikrai kol kas!) ir visa istorija labai giliai, kažkur kairėje krūtinės pusėje stiprokai spustelėjo. Maža to, į galvą atvijo naujų fantazijų (pradžiai gal reiktų su senosiomis susitvarkyti, kažkaip). Bet, turiu vieną neišnaudotą gyvybę skaityme: sugebėjau magiškai (chi) praleisti šį žingsnį vaikytėje, ir pati sau pavyzdžiu žinojimo, kad manęs dar tik laukia tas “pirmo perskaitymo” džiaugsmas. Skamba kaip planas.

O jei jau prabilom apie planus, tai nerasiu ramybės, kol nerasiu atsakymo į klausimą: kodėl visi kalnus žada versti ne tuoj, o rytoj? Nuo pirmadienio? Nuo naujų metų? Ar improvizacija ir netikėtumai nebemadingi?

Nors labai mėgstu sudarinėti sąrašus ir planus, labiau už juos mėgstu vat va čia ir dabar sugalvot, kad tą sąrašą pasidarysiu. Ir trūks plyš jį pasidaryti turiu: negi vėjais paleisi sąmonėm atsibeldusią idėją? Net jeigu tai sąrašo sudarymas. ir taip nemažai jų čia neužsibūna, užguitos prokastinacijos ir aplinkinių distrakcijų.

O... o distrakcijoms galima būtų parašyti odę. Arba... koks “panegirikos” antonimas??

O dar rimtesnį traktatą tam, kaip talentingai sugebu atidėti atidėjimą ir, vėl, dar kartą, glostau ir spardau sau nugaron už darymą visko, visko absoliučiai, tik, retai pasvėrus, ką išties daryti reikia, o ko – nelabai.

Bijau, kad to ir nebeišmoksiu. 

Nebijau to mokyti kitus.

Fenomenalu, bet tai – tikrai veikia.

Arba visi aplink mane – melagiai.

Bet, aš linkusi paieškoti savyje to atleidimo, ir jį jiems padovanoti – bent kaip kuklią padėką – už tai, kad išklauso, ir, jei jau negali nutildyti manęs, patyli patys...

Dovanokit, už tą amžiną variklį. Tėtis žadėjo įstatyti man duslintuvą. Kilniams tikslais, žinoma: aplinkinių klausos ir nervų tausojimas.

Kažkaip, susidėliojo viskas, ir belakstant pirštų pagalvėlėms nuo vieno mygtuko prie kito, jaučiu, kaip skruostu bėga ašara – viena, dvi. Prisipažįstu, kad tai viena nuoširdžiausių mano patirtų emocijų per kelias pastarąsias savaites.

/

Turiu dvi rankas

ir labai didelę nuoskaudą

turėti dvejas –
o ją – nepadalinamą.

galvoju apie viską, apie ką negalvoji tu

prieš lietų ir

po lietaus

tai – du skirtingi žmonės

tie žmonės klausosi skirtingai kaip

beldžiasi

palangėn, sąžinėn

idėjos ir pasiūlymai

skirtingai girdi

apie tai nekart sakiau tau prieš užmiegant

(šituo metu tik man vienai priklauso tavo siela)

bet tava langinė uždara –

daugiausiai triukšmo sukelia tyla

pajuntu, kad vėl pritrūko ryžto ir 

lyg viskas ką,

buvau praradus

niekada negrįžo.

ACD

Toks artimas retas labas
Nematyt
Bet kas kartą truputį pakylu
Gaudžiant skliautui ir freskoms atgyjant
Ar štai taip sutapimai žaidžia
Bet nebūnam dėl to nusivylę
Jei paklaustum kodėl (paklaustum - žinau)
Stovėtume šitaip tyloj, kaip teko stovėt jau daug kartų
Ir kažkur ramumoj, kiekvienas rastų atsakymo glėbį
Ilgu
Žiūrėt ir matyti,
Jog į tavo klausimus
Nebeatsakau
Atleiskite, atsiprašau, noriu praeiti
Noriu spėti parodyti
Kiek akimirkų suskaičiavau, kiek jų mažai
Ir kiek daug praėję dienų, stebinančiai vienodų, kai pagalvoju
Kai ne - visad viskas atrodė kitaip
Ir niekad neskaičiavau pasisveikinimų
Gaila
Tik kiekvieną sudie
Bet slapčiomis man džiugu
Jog nei vienas jų 
paskutiniu nebuvo

Atsakiklis

Slėptis drąsu už
Nebylių procesijos
Jie pasako
Kas vaišto mintim, kas
Vietos dažnai neranda nakvynei, kas
Palenda po atbulu sakiniu, kas
Atsiliepia, kai skambinu dievui, kas
Atsiliepia

Kai stoviu prie krašto kanono, kai
Braidžioju sekluma, kai
Valgai ne tu, o kai
Valgo tave, kai
Iškvepi tu, kai
Įkvepiu aš, kai
Kvėpuojam, kai
Kilpas atlaisvinu
Kas

Kur
Ieškai grožio akimirkos, kur
Gera sugrįžti, kur
Siekia ribos komforto, kur
Prasideda pabaigos, kur
Tikėjimą, kur
Surandi

Kada po nakties
Tik perdegęs rytas
Vietinės reikšmės pripažinti
Poetai kelias, važiuoja
Į darbą, mojuoja
Po kasdien pirmyn ir atgal
Kursuojančio autobuso ratais

Trūksta sąžinės, trūksta
Absurdo, trūksta

Valios išlįsti iš

Dvasinio skurdo
Atleiskit, ne šiandien
Po signalo
Palikit žinutę

adresuota praeičiai

Manęs kažkas paklausė, į kokią vietą norėčiau sugrįžti.

Nepaisant to, kad klausimas pasirodė keistas atvirkštinį jo variantą įpratusioms girdėti ausimis (kur norėtum nukeliauti), aš nė akimirkos nesudvejojus nusišypsojau, kai mintyse iškilo pušų vaizdinys, ir atsakiau: raistas burokų.
Turbūt mažai kam girdėta, o tuo labiau, žinoma vieta nuginkluoja savimi. Bet žavesio jai pridėjai ir tu. Keturios dienos, kai man priklauso ežeras, miškai ir kiekviena gilė, valtys su paskandintais irklais, šuolis iš 8 metrų, plaukimas išilgai ežero, kai man priklausei tu, o aš priklausiau tau.
Antrus metus skaičiuoja nepriklausomybę tos dienos, kada pabusdavu nuo oro gaivos ir tie rytai, kada neatsimerkus žinojau, kur esi tu.
labas, štai arbata
ar kava
o kas geriau
ką pusryčiausim
aš pagaminsiu
mes pagaminkim
einam dar pagulėti
nes galim
nes gera šitaip
___________

P.S.

Kada nustojom kalbėtis. Kada paskutinįkart užkaičiau vandenį.

Mes visi esam ten buvę. Kur jaučiamės lyg namuose. Man kartais atrodo, kad aš susapnavau.
O ten, saulė pakyla lygiai taip pat – parodyk kam nors tą ryto idilę: pušyną kairėj, ir save dešinau.

Kada nors norėčiau susigrąžinti priklausomybės dokumentus. Tik, jau turbūt ne tos pačios nuosavybės. Malonu ką nors turėti. Ir atiduoti save. Štai taip nesavanaudiškai apsimainyti.

Nesitikiu, kad tai perskaitysi. Bet labai norėčiau.

Tebesaugau tą pusės metro ilgio čekį. Tebesaugau tas dienas.

Daugiau ar mažiau

Rytais būnu per daug
cukraus kavoje
vienas šaukštelis
du šaukšteliai
žinau, nekartok
aš netyčia -
man kartojo, kad
tokio žodžio nėra
persūdau, netyčia

manęs šiek tiek per mažai
užpildyti tarpams
tarp tavo pirštų, taip retai liečiamų
ir taip dažnai - nesąmoningai
neprisimeni tu
bet aš
nepamiršiu

visados
surandu tave
savo palto kišenėj
žiebtuvėlio ieškodama
abu -
šiluma

mintyse skamba rokenrolas
tau negirdint pasižadu:
aš būtinai tave suprasiu
jeigu tik laiko bus
pakankamai

sąstingis

gegutė
vaikus lizuose palieka
ir gieda, dainuoja
pavasarį

ir skrodžia giesmė
gryną orą bei rytus
štai taip mane skrodžia
žydėjimas

pažvelk,
nešalčiu nusnigo medį kiekvieną,
tau suteikė bukinančią rimtį,
ir žiūrėk,
kaip norisi man
tau daryti
ką daro pavasaris pumpurui
- susprogdinti

lizduos paliktų
apleistų, nebylių
nepagaili
dažniausiai -
laiko už kvailį

išskridus gegutė
klausimų neužduoda
ir niekeno akių nekliudė
kaip ji šiandien
mano rankomis
nusižudė

tyliai nebyliai, ir viskas, kas telpa tarp jų

norėjau kad būtum
tyla ir ramybė
vieta,
kur galėtų ateiti rytojus
bet buvai nieko panašaus
ir esu vis lengvai kontuzita
tavo tylos,
pasaulyje, kuris niekuomet
nenustoja kalbėti

išeiti
iš komforto zonos reiškia
žengti žingsnį atgal
ir atsitraukiant šitaip
judėti į priekį

turėjau nustoti tau labos nakties linkėti
kad galėčiau pradėti
linkėti jos sau

stukt

pasaulis baigsis sudegęs
pasaulis baigsis ledu
šmaikštauju, jog su jūs komentarais, išties, nejauku
pabaiga ateina nebyliai
tada, kai išeini tu
turėjom būti kitokie
ne
turėjom, esam ir būsim lyg iš pradžių
nes pradžios - gražiausia dalis
tik generalinės metu žodžius užsimirštam -
atsistot ir išeiti turi pasibaigus dar porai veiksmų

priversti rankos ieškoti rankos, negaliu
ir radus, ją išlaikyti

____________________________
niekas manęs taip nemylėjo kaip tu
niekas nemylėjo šitaip

bet mylėjo - skirtingai
pripažint jiems tai nebuvo baisu
baisu atsiduot paskutiniajam veiksmui

force majeure

lūpų kampučius
griaudžiant nulyja

nurieda gama ir paletė
tavimi, kampučiais

sutinku
tu teisus, bet klysti

spėju gurkštelėti kavos
bet niekada -
išgerti visą puodelį
iki kol
tu sugrįžti

mūsų ginčai - garsūs
jų niekas
negirdi

netreksiu durimis
taupydama vyrius

atleiskite,
ne ten pataikiau

mano batai nauji
bet sieloj - skylė

nava, klausyklos ir klauptas

varvantis stogas prakalbina gatvę
ir skubantys žodžiai sustoja

mačiau kaip lašas pratašo šaligatvį
girdėjau kaip nebylės sielos atsiveria

prisėsčiau tavęs paklausyti
ant sleksčių keturių dešimčių bažnyčių,
kurios šiandien prakiurusi dangų prilaiko

pažadu neišgąsdinti
ar pažadi nepabėgti

nurimk
per naktį kelią į tave užsnigs -
nė pėdsako neliks

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas

tavęs laukiau
visą nenugyventą gyvenimą
keturis Lorcos pavasarius
ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių
dangus šviečia lietum
taip ryškiai ir vaiskiai - nė debesėlio
ir saulė netemdo jo platumų

kai aš nesu aš
ir tu nesi tu -
mes kartu

mes kartu
ir tu nesibaigus žiema
ir aš pavasaris amžinas

kalbėjimo mažiau

Pavėluoti į nekartotinį reisą, užtrunka tiek pat,
kaip kad pratekėtum tarp pirštų, nelyginant sniegas -
artyn glausdama jaučiu, kaip išnyksti, truputį atšąlu ir aš.
Bet variklis, atplėšiantis lainerį, karštas ir kyla -
nuskrieja, taip pat kaip atodūsiais virtę ištirpusio sniego lašai.
Tik vienas štai, nesuspėjo, ir pavirtęs šią naktį tavim
teka skruostu manu - pavėlavau ne daug, bet, deja, per mažai.

ar galima?

aš šiandieną
truputį

nedaug, neįdomiai
mano norai - mažučiai

mūsų tapatybėms
sutapti