Metai gyvenimo.

Šis tekstas gimė, tiksliau, iš minčių materializavosi į žodinį pavidalą ne per vieną vakarą. Jį kūriau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai.

Metai praėjo, kaip gyvenu čia, Vilniuje. Savo svajonių mieste. Vieni idealizuoja Paryžių, Londoną, Niujorką, o man nereikėjo žvalgytis į gretimus kraštus, kad atrasčiau ir realizuočiau save. Pripažinsiu – gal tuščia ir kvaila taip kalbėti, kai nesu išmaišiusi viso pasaulio ir mačiusi visų jo siūlomų įdomybių, tačiau, manau, jog viso to dalelę galiu rasti čia.

Vilnius didelis. Vilnius svetingas ir metropolitiškas. Kaip pasisakė jau vienas vaikinukas savam staripsnyje (kurio, deja, niekaip neatrandu) – atsistojus prie perėjos ir laukiant žalios, aplink renkasi ne viena senučiukė. Aplink renkasi, būriai, dešimtys žmonių, kurie laukia kartu su tavimi. Ir užsidegus žaliam siganlui, gatve plaukia būrys žmonių, iš abiejų pusių. Anksčiau, šis vaizdas žavėdavo nuotraukose iš Tokijo, Los Andželo, kitų pasaulinių didmiesčių, o dabar tai vyksta greta, vos už minutės kelio nuo mano namų įrengtoje sąnkryžoje.

Vilnius gražus ir paslaptingas. Ar kada nors grožėjotės rytu, kuomet dar vėsoje nuo Neries kyla rūkas? Kai Baltas ir Žalias tiltai miega, gatvių nešturmuoja troleibusai, o žmonės neskuba ir nelekia? Ar teko šerti šaltą vasarį antis Vilnelėje, Bernardinų sode? Šiais momentais supratau, kaip pasalūniškai mane vilioja Vilnius, ir kaip lengvai aš pasiduodu jo kerams.

Po truputėlį prisijaukinau Vilnių, ir jaučiau, jog jis man paklūsta. Iš pažiūros nepažabojimas, nesuvaldomas, niekad nenurimstantis miestas, kuriame, pirmąkart jautiesi toks mažas. Kad kažkas keičiasi, matyt, ir supratau, kai nebesijaučiu čia tokia ir maža.

Per metus viskas apsivertė: sugrįžusi ir pabuvusiu namie Kaune sakau, jog grįžtu ne į „tą butą Vilniuj“, o į namus. Laukdama autobuso, netrypčioju nežinioje, kur kuris veža, o intuityviai žinau visų gretimais pravažiuojančių maršrutus. Pamenu, visa ko pradžią – tašes, daiktus, betvarkę, rūšiavimus, sąrašus, pirkinius – bet tai ir buvo žaviausia persikėlimo dalis. Planuoti, dėliotis ir įgyvendinti tai, kas vos prieš kelis mėnesius atrodė neįmanoma prilygo kone šimtmečio plano įgyvendinimui.

Ko išmokė Vilnius:

-          - Planuotis laiką. Jeigu, kaip visada, būčiau užsisėdėjusi prie kompiuterio, knygos, žurnalo ar kitokios laiką stumiančios veiklos, būčiau spėjusi ir padariusi absoliutų nieką. Tvarka ir disciplina buvo tai, ko išties trūko mano menkai sustygiuotoje dienotvarkėje. Baiminiausi, jog ją įvedus, nespėsiu visko taip pat, kaip nespėdavau iki šiol tačiau papildomai graušiu save, jog nespėju. Klydau. Kartu su tvarka į kasdienybę įžengė ramios tinginystės pasimėgavimo minutės, kada tysoti priešais kaitinančią saulę pavasarėjant tapo ne rutina, o malonumu. Kai išmoksti dėliotis laiką, išmoksti jį ir taupyti – nesinori gaišti nė vienos minutės niekams, stengies kiekvieną akimirką užpildyti naudinga veikla, nesvarbu, kas tai būtų – knyga, filmas, pasivaikščiojimas, mokslai, netgi, popiečio miegas – kuomet viskas turi savo laiką, spėji atlikti ir pareigas, ir įgyvendinti norus.

-          - Taupyti ir skaičiuoti. Niekada nebuvau itin išlaidi ar švaistanti, bet kartu su laiku, išmokau tausoti ir piniginės turinį. Gyventi sunku nebuvo, ir nors neleidau sau visko, ko noriu, nuskriausta nesijaučiau. Priešingai – namuose Kaune visad žinau, atsidarius šaldytuvą nuolat rasiu ką užkrimsti, pietūs bus pagaminti, ir viskas, ką randu spintelėse, yra mano. Čia, viskas kitaip. Savo maisto racioną dėliojies pats, apskaičiuoji, kiek ko reikės, ko norėsi, ir kada. Išties, šypsaus tai rašydama – koks paviršutiniškas ir neįdomus tai dalykas – apsipirkinėti, bet, pamenu, pirmaisiais mėnesiais jaučiausi tokia didelė, savarankiška ir nepriklausoma, o tiksliau – priklausoma tik nuo savęs – aš valdžiau savo šaldytuvo turinį, pusryčių kiekį,  ir kas bus pietums. Žinoma – namuose niekas nelaukdavo su garuojančiu puodu, čia – tuo labiau.

-          - Eiti už savo įsitikinumus. Niekada nebuvau lengvai pastumiama, ir kartais tikrai kvailai užsispyrusiai laikydavaus netgi neteisingų įsitikinimų, bet būtent čia supratau, jog jei pats nekovosi už savo tiesą – už ją nekovos niekas. Turi tikėti savim, nes be tavęs tai darys maža dalis žmonių, bet tie, kurie palaikys – juos vertink ir laikyk arčiau savęs už bet ką.

Oho, Vilnius atėmė daug. Galimybę kasryt paglostyti katę, grįžus namo sutikti besišypsančią mamą, vakarais gultis į savo lovą. Nebegaliu skaičiuoti žaliuzės ruoželių, ruošiantis egzaminams, valyti dulkių nuo tvarkingai tebesudėtų teptukų, šeštadienį prabudus nubėgti pas močiutę blynų, o pavargus – imti ir išvažiuoti į sodą. Bet... kiek Vilnius davė. Katedrą kasryt pakeliui į universitetą, naujus draugus ir autoritetus, galimybių save realizuoti, namais tapusį stogą virš galvos. Vilnius mane davė mane – pačią pačiausią, kurios ieškojau ir gryninau ilgus metus. Vilnius man davė mane tokią, kokia žavėjaus būdama jaunesnė; čia suvokiau, kad, visu pirma, turiu būti autoritetas sau, pasitikėti savimi ir nepalikti savęs.
Vilnius davė laisvę, laimę ir įkvėpimą, gurkšnį oro ir stūmį pirmyn.