ką pasilieku sau

Neturiu šimto ir vieno eilėraščio

Savo emocijoms apibūdinti

Turiu – baltą lapą ir besibaigiantį rašiklį

Bent vienam nesėkmingam pabandymui.

atsikalbinėjimai

Kaip Jesse‘is dainuoja –

„pabudus bijau, jog kažkas užims mano vietą“

Bet įvardini mane sau vienintelę

Ne vienam Tau

Buvau vienintele

buvau

Ne vienam Tau

Vienintele būsiu

Fantomai

Penktadenis vienas,

Šeštadienis du,

Metuose –

Daugiau nei

Pusketvirto šimto

Dienų,

Daugiau, ar mažiau, nuobodžių.

Taip sakydavai Tu.

Bet man,

Su Tavim,

Nė vienas rytas nebuvo

Vienodas.

Nebuvo vienodų naktų –

Na nejaugi,

Alsavimą savo pamėgdžiot bandei.

Ir antklodės nebuvo

Vienodai sujauktos.

Ir gaila man –

Šito nevienodumo

Šitaip greitai

Supanašėjusio.

-

Kartais mintys materializuojas

Bet mano rašto Tu visdar neįskaitai

Kartais mintys materializuojas

Ir man nebesinori nieko

Kartais mintys materializuojas

Bet visvien – nežmoniškai noriu

Nebenorėti

iš(si)duosiu

Kad viskas keičiasi, suprasti lengva –

Tereikia paklausyti

Kaip stoja širdies plakimas

Kaip sulėtintai ji stumia gyvastį

Kuomet taip netikėtai -

Kaip gruodžo mėnesį lietus -

Tik kartą per metus,

Kai nebesapnuoju

Mūsų.

Prabundu

Anksti

Kai naktis ruošiasi sutikti rytą

Nuoga jo laukia

Kaip laukdavau

Kadaise

Aš.

ne(per)saldintas

Ieškantys meilės

Ieško stebuklo

Ieško nesugadinto

Ir niekados negyvenusio

Neturėjusio problemų

Nešlapusio lietuje

Nestovėjusio prieš veidrodį

Ieško kitokio, nei patys yra

Ir kaip apmaudu, o, kaip apmaudu

Kuomet susižavime išliaupsintuoju

Ir išvynioję saldainį randame savų bėdų dublikatą

Ir gaila, dauguma užverčia nesudominusią knygą

Išjungia nuobodų filmą

Ir pamiršta apie galimybę tik šiek tiek cukraus į saldainį įberti

Kad šis atsiskleistų visais įmanomais skoniais

Pamiršta

Praversti puslapį į priekį

Jog išskaitytų intrigą

Pamiršta

Kad kulminacijos reikia išlaukti

Pamiršta – palaukti

Ir pasiseka tam

Numetusiam saldėsį praluptu popierėliu

Jei šis jo palaukia

Atbėgančio su krislu cukraus

Apgauto daugybės karčių pipirų.

Vesperum

Išvažiuoti
Pabėgti
Įsėsti ne į tą autobusą
O gal,
Priešingai -
Pataikyti į reikiama kryptimi važiuojantį.
Suprasti
Kad prieš tai važiavau
Ne ten.
Sušalti
Drebėti
Prisiminimus šildančius rankose laikyti
Nusišypsoti galvojant apie šiltą arbatą
Kurios nėra
Kurios neužkaitei
Kurios nėra kur užkaisti
Kai nėra kur sugrįžti
Kai niekas nelaukia
Lauke
Tik katinas juodas
Prie nutrinto suoliuko
Laukiantis maisto
Laukiantis geismo
-

100/100

Ilgiuosi iliuzijos.

To, ko niekados nebuvo niekas užsigeidęs.

Kažko, dėl taip ilga vakarais ir siela kaukia.

Mintys šokinėja tarsi pirštai, -

Juodai baltais klavišais pianino,

Tik nesukuria gražios melodijos, vien į tuštumą atsitrenkia padriki akordai.

Išėjimo nerandu;

Kojomis piešiu idealų apskritimą,

Vedžiuoju kontūrus akių,

Kurių įrėžių, neprisnigus, deja, aš neišvysiu.

O termometras paišaipiai vis laikos pliuso.

Tu –

Mano mylimiausias neparašytas eilėraštis,

Kurio žodžius nuolat perrinkinėju ir nesuteikiu raštiško pavidalo.

Mano mėgstamiausia nemigos priežastis,

Kuomet mėnulis supratingai linkčioja, kai prašau leisti miegoti.

Bet neužmiegu.

Bet nesninga.

Bet...

Dar daugybė neištartų, nepasakytų, nesugalvotų priežasčių.

Bet lapas pasibaigia.

Rašalas pasibaigia.

Žodžių nebetęsiu.

Iš gyvenimo imti viską, ir viską atiduoti gyvenimui.

Nežinau, kiek trunka reguliarus adaptacijos laikotarpis, kuomet gyvenimas pasisuka 180 laipsnių kampu, tačiau, akivaizdu, kad tikslios trukmės bent jau dienų tikslumu, ir nesužinosiu. Nesupykčiau galėdama viską sustabdyti savaitei ir vakarus leisti tumblerį, bloggindama, scrollindama per mėgstamus tinklaraščius, įgrysusį feisbuką ir klausyti KOL‘ų – viską, ko teko atisakyti. Žinoma, trumpam. Tik kol viskas stos atgal į senas vėžes.

Nors, meluoju pati sau. Kaip buvo seniau, nebebus niekada. Iš pradžių, nuo šios minties neįtikėtinai bėgau,  slėpiausi, išgyvenau neigimo, ir priėjau susitaikymo stadiją. Nebus, tai nebus. Žinau tik viena – dabarinė egzistencija netaps užsitęsusia kančia, problemas reikia spręsti, negandas vyti lauk ir kažką keisti. Atsakyti sau – labiau skauda keisti ar labiau skauda viską palikti taip, kaip yra. Sunkiausia būna, kuomet susiduria laukimas ir nežinia.

Kai manęs paklausia, ką šiuo metu veikiu gyvenime – paprastai šyptelėčiau prieš atsakydama, bet susilaukau nuo tokio intymaus gesto iš tiesų mano gyvenimu nesidomintiems, tiesiog apsimestinai bandančiais pasirodyti mandagiais ir sekundę pasvarstau, ką gi atsakyti – gyvenu aš, ar egzistuoju? Atrodo – nestoviu vietoju, judu, krutu, kuriu, mokausi, tačiau man tai – ne gyvenimas, o vienspalvė egzistencija, o iš kitos pusės, pastaroji dvasinė būsena siaubingai panašėja į  rutiną, kas jausmų ir emocijų pasauliui nėra ir neturėtų būti būdinga. Nuobodumo toli gražu nestokojančiai kasdienai spalvų, kažkodėl, stokoja rudens paletė ir mintis nevalingai šaukiasi baltos žiemos. Aliuzija į nesugrįžtančią ramybę.

Norėti veikti daugiau, būtų nuodemė – būna vakarų, kuomet didžiuojuosi savimi, jog radau laiko išsiplauti galvą. Būna, didžiuojuosi, kad vis dėl to neploviau tos galvos ir užbaigiau knygą, naudingą saviugdai. Kitą rytą atsikelsiu gal ne pavyzdingai švari, tačiau su naujagime idėja.

Akimirka kiek panaši į užstrigusį playlistą – užsiciklinusi ant vienos dainos,  vėl ir vėl iš naujo klausau tų trijų jau girdėtų minučių, ir šypsausi, kad bent tas tris minutes, turinčias skambesį, galiu kartoti kartas po karto.

Kategorijos

kalboje laikų - trys
mažiau nei metų laikų
gal todėl gimtąja kalba mes nesusišnekam
ir lengviau adaptuotis prie pasikeitusio oro.

šokinėju tarp tarpų eilučių
praleidžiu dvi, ar puslapį
kurį anksčiau ar vėliau asmenuotės supurvins.

aš
tu
jis, ji
kažkas mus paslėpė
kažką jūs pametėt
kažką, ko jie ir jos niekada neturėjo.

Matydama, kad gyvenu tarp atstumo nuo namų ir autobuso stotelės, kur trypčiodama stoviu kasryt ir laukiu to paties vėluojančio, perpildyto autobuso, jaučiu, jog savęs nejaučiu. Susilieju su grindiniu ir ant jo gulinčiais klevų lapais, nuskalbtais lietaus ir numindžiotais praeivių žingsnių, nespėjusiais pranešti taip staiga atėjusio rudens, likusiais su vienintele išeitimi, nebyliai gulėti kaip po truputį naikinamas margas takas, kuomet liūdnas šlavėjas, nespėjęs ryte išgerti kavos, surenka ir išmeta rudenį. Ant medžių tebesisupantys ryškiai geltoni gamtos kaitą signalizuojantieji supanašėja su vis rečiau rytą auksu nudažančiu spinduliu, tačiau aš jiems nepriklausau. Esu dešimt minučių prieš lietų, slegiantį ir pilką orą, kuomet kaip niekada aiškiai jaučiu spalvą siela, ne regėjimo dovana - o gal, greičiau - prakeiksmu, kuomet atmerkdami akis, užmerkiame sielą, ir, rausvas nuo vakaro šviesų, skliautą dengiantis šešėlis. Kur dingsta diena, nežinau, žinau tik tiek, jog ryte gulėjusio, naujai nusileidusio žemėn lapo, popiet, deja, neberasiu, ir žinau, jog iš dalies esu personifikuotasis lapas, tiksliau, tai dalelė manęs, kurias nebyliai išmėtau ir išdalinu. Medžiai žiemą nusirengia, palieka tik nuogas kamienas, apsirengęs, išties, daugiau, nei bet kada. Ir jam nešalta, nešalu ir aš, pasiruošiu, apnuoginu sielą žiemai, ilgam išalui, kurį, neaišku, ar pavasaris vėlei atėjęs, ištirpdys.

Disharmonija

Esu visiška ramybė.
Tylus, slogus vėsaus upelio tekėjimas,
kurį sugeria kasdienos melodija
ir savo tėkmėj nesugebu nuskandint laiko.

Esu visiška tyla.
Tvirtas, šaltas marmuro luitas,
neperžengiama kelią pastojusi siena,
kurios vis iš naujo atsiveriantį plyšį vėlei užlipdo gyvenimas.

Esu visiškas laukimas.
Kantrus, daug nesitikintis, užsimerkęs ir kenčiantis,
kaukiantis tarpdurio vėjas -
netelpantis pro jam paliktą įėjimą.

Esu chaosas.
Metu laikų neatitinkantis oras.
Neprisiverčiu susirūpinti
dėl vykstančios tuštybės mugės,
į kurią negavau pakvietimo.
-
nesugebu išmokėti duoklės,
kurios manęs prašo šalikelės
todėl nevaikštau gatvėmis,
lentai slenku savo sielos pasieniu.

***

Nemačiau niekada laimingo kūrėjo
apie nesibaigiantį liūdesį kuriančio.
Ir nesutikau kraunančio laužus,
kuris audra praėjusia ir nulaužytomis šakomis
nesidžiaugtų.

***

namuose
šiltoje lovoje
išsineriu iš kailių gyvenimo -
svetimu tušiniu
mintis užrašinėju,
kiek jose manęs,-
aš neskaičiavau
kai nieko nėra nepasakyto.
o žmogus ir ne matrica
skaičių nėra, tik chromosomos
iš anksto tiksliai nustatytu
rinkiniu.
nei viena daugiau,
nei viena mažiau
kaip ir minutės
grafiko dienų agonijos
į kurį, deja, nespėju,
džiaugsmąją akimirką
begaudydama.
išmokyta nešvaistyt laiko,
apsiverčiu,-
gal naudingiau jį leisti
gulint ant kito šono?

bet žirnis čiužinyje,
o gal šiek tiek giliau
suspaudė
sunepatogino, ir
tušinį padėjusi,
apsirengusi gyvenimu,
išeinu.

Autentiškumas

išmokę sekti ketureilį
esame prašomi dvasios emocijos
ir rašalo nupiešto išgyvenimo
lape.

pasikinkę deivę fantaziją
suteikdami pavadinimą
jausmui
peržengiam ribą.

po šūksnių, aplodismentų,
gėlių ir pagyrimų,
mums atneša rėmą
ir liepia
įlipti.

sutilpusius mus
pakabina ant sienos
kaip pavyzdį
ko nedaryti.

ir vėlei atėjusius -
gina nuo sienų
paslapčia saugodami
vietą ir jiems.