dialogai

man sako - rašyk
tau gerai sekasi ir
taip įdomu bet
ar sėkmę apibrėžiam vienetais, kiekiu

man sako - kurk
kalbėk ir pasakok ir
dalinkis istorijom bet
mano turinys beformis

man sako - ei kurgi
eilutės strofos pastraipos kas
nutiko nutrūko nutilo
aš

apie iškvėpimus

mūzos nesupratingos

stumiančios inspiruojancios žavinčios

nepasiekiamos tolimos užsisklendę

nepakartojamos išskirtinės 

vienišos

užsitrigę

neliečiamos

gulinčios

prieš mane

ieškančios nesupratingai

savęs

ir aš

radusi

tylinti

erdvės atžvilgiu beribis

mėnulis toks artimas
tau
savo nuotoliu
nuo manęs

palinkėjimas

tegu ką skauda
praeina
praeina tegu
laikais metų ir valandom
skyriais, kurių
niekad neperskaitom garsiai

ištiesi ranką
ir einam vasario kraštu
viduje stipriai spaudžia noriu
būt stipresne
jei tu negali
aš -
privalau

tegu
išsiveda kas neišspręsta
už klaustukų padeda tašką
stumteli vos vos į šoną -
į žingsnį neapgalvotą

būti su tavim
yra daug geriau
nei nebūti
manau, kad tau to reikia

o tau

paradoksas

buvo diena

kaip ir visos kitos

panaši

į buvusią vakar

po kurios

naktį išsiveda rytas.

jo neatsargiai užkabintos

sujudintos dulkės

ilgesiu kyla

gerai matyti

kaip tavos

kyla lietum.

.gerai

ne gera.

atrodo,

būčiau ten, 

kur lūpomis sušokom valsą

dviese:

nebylė

su kurčiu.

rytas grįžta vienas,

čia -

kur turim daugiau vakar,

nei rytojų.

nepritinkantis pavadinimas

VisI ieško dovanų po eglutėmis, o aš ieškau nežinia kur ir kada praėjusių metų. Į pakabinamą kojinę nesudėsi savaitgalių, rytinė kava negražina visų praėjusių be jos, o mintis, geriau jau pasikarti ant raudono kaspino, nei juo perrišti besmegeniuotą pakuotę, atrodo žymiai šaunesnė (dovanokit už išsireiškimą, profesinė yda).

Dovanokit?

Dovanokit už pernelyg hiperbolizuotą išraišką, begėdišką palyginimą, drąsų pareiškimą bei visą priimtą atsakomybę už šiuos žodžius interpretuosiantį neteisingai. Už galimybės išnaudojimą – reikštis laisvai ir garsiai. Dovanokit.

Ne kartą norėjau prašyti atleidimo, supratimo, bet niekada – pritarimo ar pateisinimo – už tai, ką pasakau, į kokius žodžius įvelku mintį, už tai, kuri galima pateikimo forma man atrodo patraukliausia, už tai, kad dažnai sugalvoju viena, bet prabilus balsiai, žodžiai tarytum atskirai nuo mano žinios susikeičia, už tai, kad mąstau, pasisakau ir, kai to labiausiai reikia – neužsičiaupiu.

Kaip susižaidžia atleidimas ir dovanos? Verbaliniam lygmeny šiais žodžiais žongliruokite drąsiai – vienas kitą papildo ir perteikia, nekeisdami esmės. O jeigu nekilnojant prasmių ir viską suprantant tiesiogiai – galvoj lyg praraja atsiveria, siūlo galas pametamas, pradedi panikuoti ir pamiršti ramybę: nu prie ko čia tas atleidimas ir dovanos???

Ar žinot, kiek žmonių išsižiojo išgirdę, kad GALIMA dovanoti ir NEMATERIALIAS dovanas, ne fizinį apčiuopiamą daiktą? Kas leido??

O kas uždraudė?

Siūlau nestabdyti ir neapsiriboti atleidimo pavyzdžiu o, pasikuitus savyje, rasti (ar bent paieškoti) to, ką ne gėda bei smagu būtų ir kitam parodyti. Bus kuo pasidalinti, iš ko pasijuokti ir vėliau, tai prisiminus talpinti galvos stalčiukuose (arba tose mažose kolbutėse, greta prisiminimų apie Tomą Ridlį). Na, jeigu nieko nerasit, bet jau būsit pabandę.

Jums skaitant, turbūt, kaip ir man rašant, regisi, kad mintys įdomiai susidėlioja tekste, bet tik atvėrus šitą baltą lapą susitariau su savim, kad šįkart – jokios korektūros ir perdėliojimų, rikiavimų, pakeitimų. Tekstas slenka iš paskos mano sąmonei, kuri kartais gailestingai stabteli luktelti. Bet dažniausiai ne.

Kad jau paminėjau vardą, kuris yra patys-žinot-kieno anagrama, turiu prisipažinti, kad tą euforiją – žiūrėti šiuos filmus – per gyvenimą išgyvenau tik du kartus (tikrai kol kas!) ir visa istorija labai giliai, kažkur kairėje krūtinės pusėje stiprokai spustelėjo. Maža to, į galvą atvijo naujų fantazijų (pradžiai gal reiktų su senosiomis susitvarkyti, kažkaip). Bet, turiu vieną neišnaudotą gyvybę skaityme: sugebėjau magiškai (chi) praleisti šį žingsnį vaikytėje, ir pati sau pavyzdžiu žinojimo, kad manęs dar tik laukia tas “pirmo perskaitymo” džiaugsmas. Skamba kaip planas.

O jei jau prabilom apie planus, tai nerasiu ramybės, kol nerasiu atsakymo į klausimą: kodėl visi kalnus žada versti ne tuoj, o rytoj? Nuo pirmadienio? Nuo naujų metų? Ar improvizacija ir netikėtumai nebemadingi?

Nors labai mėgstu sudarinėti sąrašus ir planus, labiau už juos mėgstu vat va čia ir dabar sugalvot, kad tą sąrašą pasidarysiu. Ir trūks plyš jį pasidaryti turiu: negi vėjais paleisi sąmonėm atsibeldusią idėją? Net jeigu tai sąrašo sudarymas. ir taip nemažai jų čia neužsibūna, užguitos prokastinacijos ir aplinkinių distrakcijų.

O... o distrakcijoms galima būtų parašyti odę. Arba... koks “panegirikos” antonimas??

O dar rimtesnį traktatą tam, kaip talentingai sugebu atidėti atidėjimą ir, vėl, dar kartą, glostau ir spardau sau nugaron už darymą visko, visko absoliučiai, tik, retai pasvėrus, ką išties daryti reikia, o ko – nelabai.

Bijau, kad to ir nebeišmoksiu. 

Nebijau to mokyti kitus.

Fenomenalu, bet tai – tikrai veikia.

Arba visi aplink mane – melagiai.

Bet, aš linkusi paieškoti savyje to atleidimo, ir jį jiems padovanoti – bent kaip kuklią padėką – už tai, kad išklauso, ir, jei jau negali nutildyti manęs, patyli patys...

Dovanokit, už tą amžiną variklį. Tėtis žadėjo įstatyti man duslintuvą. Kilniams tikslais, žinoma: aplinkinių klausos ir nervų tausojimas.

Kažkaip, susidėliojo viskas, ir belakstant pirštų pagalvėlėms nuo vieno mygtuko prie kito, jaučiu, kaip skruostu bėga ašara – viena, dvi. Prisipažįstu, kad tai viena nuoširdžiausių mano patirtų emocijų per kelias pastarąsias savaites.

/

Turiu dvi rankas

ir labai didelę nuoskaudą

turėti dvejas –
o ją – nepadalinamą.