2015 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Mano dienų zenitas

mane augino perspaustos mamos eilutės
ir tėčio lyrinis tragizmas, kartais, skambėjęs, išties atmestinai
nors nebuvau esminė figūra
siužetą keisdavo į man palankią pusę, gan dažnai

apie buvimą savo gretimais aš nutylėdavau
patinka man palikti paslapties šiek tiek
kai siūlydavo suvaidinti rolę pagrindinę
apsimesdavau, o man – vis tiek

štai dešimtis metų praėjo
tik pagalvokit – nė akimirka ne mažiau ar daugiau
ir niekas nepasikeitė, išskyrus tai,
nebesirodau šviesai dienos – man patinka tamsiau

susimąsčius, tėvams liūdna nebuvo, arba – jie apie tai negalvojo
- nebuvo kada -
nebuvo preteksto ar būtinybės

tačiau

jog, vis dėl to, gerdama rudenio dulksną,
ir aš čia buvau
išduoti galėjo
tik rašale beskęstanti plunksna

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą