Neužsigaunu

kuriu istorijas
dėlioju žodį vieną, du
nedaug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas nepasakyta
taptų mums realu
išgyventa
išjausta
ir palytėta.
apsimetu, kad nevisad suprantu,
nes noriu vėl išgirsti
teoriją tavųjų tikimybių
vingrybių,
kuriom pradinių klasių sąsiuvinių kampučiai
puošiasi lig šiol.
neatsibosta man klausyti
neatsibosta
nors kartais pagalvoju - pavargau;
nenustoju statyti
tarytum, rate užstrigau
žinai juk,
lyg melodija nauja
vis aidi mintyse
išstumia lauk tai,
kas jau apmąstyta.
pasakoju istorijas
dėlioju vieną prisiminimą, du
per daug
tik tiek tereikia
kad viskas, kas išgyventa
taptų vėlei realu.