2015 m. sausio 1 d., ketvirtadienis

3, 2, 1...

Apie savo metus galvoju ne paskutinę metų dieną, galvoju kasdien. Šypteliu, nes jaučiuosi laisva – pernai, sutinkant 2014-uosius, nežadėjau niekam nieko. Absoliučiai. Nei sau, nei kitiems. Vienintelis dalykas kurį planavau – visiškai atsiduoti likimo, kurį kuriuosi pati, rankoms. O rankos – ne iš silpnųjų, ne tik glosčiusios, bet ir sudavusios; įrodžiusios, kad atlaikyti, pakelti ir panešti, galiu daugiau, nei kada bandžiau, teko, ar įsivaizdavau. Ne kartą pirštu badžiusios į akivaizdžius dalykus, kuriems buvau akla. Akla, bet ne deja, nes tai leido gyventi savam rožiniam burbule, kuriame kaip niekur kitur jaučiausi saugi, ir kuris padėjo išmokti kitą svarbi pamoką – arba nepūsk  burbulų, arba kurk pakankamai storas ir sandarias sienas.  Kad netyčiom aštri realybė nepradurtų. Prakiurus – sukis kaip išmanai. Vieni skaudžiai tekšteli žemyn, kiti – kabinas išmesto gelbėjimosi rato. Aš skendau. Nėriau kažkur tarp bedugnės ir išsigelbėjimo.

Galėčiau viską tęsti pabėdavodama, kaip viskas pasikeitė per metus, bet, galbūt ką nors nustebinsiu – viskas, neišskiriant nieko, keičiasi. Kasdieną, tik to nepastebim, ką kalbėti apie metus, 365-ias dienas. Būtų keista, jei viskas liktų, kaip buvę. Pokyčiai – absoliučiai normalus ir reikalingas dalykas. Esu dėkinga laiko tėkmei ir nepastovumui, kad pokyčiai yra įmanomi.

Svarbiausia, ko šįmet išmokau – tai nežadėti. Neesi niekam įsipareigojęs.

Kitais metais, ne iš savęs, o gyvenimo prašysiu tik vieno – kad ne parodytų, o padėtų pamatyti tai, kas svarbiausia. Arba pastūmėtų į galimybių glėby. Kartais ne mes renkamės, o pasirenka mus.

Dar viena pamoka: svarbu, kad tai, ką nori pasakyti, ir tai, ką kitas nori išgirsti, sutaptų. Kuomet tai skirias – elementaru, kad ne kažkas negerai,  o tai, jog tiesiog ne viskas gerai. Akivaizdu – kai vienam skauda, o kitas to nejaučia – mąstome skirtingai. Kuomet mąstome skirtingai – ne tik, kad nežiūrim viens į kitą, nežiūrim net į tą pačią pusę.  O pusių – net keturios. Keturios galimybės. Kokia tikimybė, kad abu žiūrėsit ten pat. Galų gale – bent jau vienas į kitą...

Hm. Vis dėl to – ne ką supras ar išgirs kitas svarbu, -  svarbu, kad sutaptų tai, ką norite pasakyti, ir tai, ką iš tiesų pasakote.

Pažadu sau šįmet save. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą