***

namuose
šiltoje lovoje
išsineriu iš kailių gyvenimo -
svetimu tušiniu
mintis užrašinėju,
kiek jose manęs,-
aš neskaičiavau
kai nieko nėra nepasakyto.
o žmogus ir ne matrica
skaičių nėra, tik chromosomos
iš anksto tiksliai nustatytu
rinkiniu.
nei viena daugiau,
nei viena mažiau
kaip ir minutės
grafiko dienų agonijos
į kurį, deja, nespėju,
džiaugsmąją akimirką
begaudydama.
išmokyta nešvaistyt laiko,
apsiverčiu,-
gal naudingiau jį leisti
gulint ant kito šono?

bet žirnis čiužinyje,
o gal šiek tiek giliau
suspaudė
sunepatogino, ir
tušinį padėjusi,
apsirengusi gyvenimu,
išeinu.